Sùngai (Sung), Sòngai, Kinijos imperatorių dinastija (lent., 960–1279; istorinėje literatūroje dažnai skiriami Šiaurės Sungų 960–1127 ir Pietų Sungų 1127–1279 valdymo laikotarpiai). Pradininkas – karvedys Džao Kunginas (imperatorius Taidzu), kuris 960 pasiskelbė imperatoriumi ir suvienijo didžiąją dalį Kinijos. Džao Kungino politiką tęsė jo įpėdinis Taidzungas – jis baigė vienyti Kinijos žemes (išskyrus teritorijas, priklausančias kidanių Liao, tangutų Vakarų Sia, t. p. Nandžao valstybėms).
Sungai didžiausią dėmesį skyrė valstybės vidaus reikalams, stiprino centrinę valdžią, sukūrė valstybinę socialinės apsaugos sistemą, bet nesugebėjo apginti šalies nuo klajoklių iš šiaurės puldinėjimų. 1004 ir 1042 taikos sutartimis Sungai įsipareigojo mokėti duoklę kidaniams. Nuo 1044 jie buvo priversti mokėti duoklę ir tangutams. 12 a. pradžioje į Šiaurės Kiniją įsiveržę džurdžėnai sukūrė Dzino imperiją ir 1127 užėmė Sungų sostinę Kaifengą. Imperatorius Gao Dzongas sustabdė džurdžėnų puolimą ir įsitvirtino šalies pietinėje dalyje, šalies sostine tapo Hangdžou; prasidėjo Pietų Sungų dinastijos valdymo laikotarpis. 1144 sutartimi Sungai perleido džurdžėnams šiaurines žemes iki Huanghės upės ir įsipareigojo mokėti jiems duoklę. 13 a. pradžioje Sungams didžiausią pavojų pradėjo kelti mongolai. 1258 jų kariuomenė buvo sumušta, bet pietiniai rajonai ir toliau priešinosi. 1267 mongolai, vadovaujami Chubilajaus, pradėjo naują puolimą ir iki 1279 užėmė visas Sungų žemes iki Vietnamo. Užėmę Kiniją mongolai pradėjo naują Juanų dinastiją.
1