šunniai (Canidae), plėšriųjų (Carnivora) būrio žinduolių šeima. 12 genčių, 35 rūšys. Paplitę visuose žemynuose (išskyrus Antarktidą) įvairiuose biotopuose. Kūno ilgis nuo 24 cm (feneko) iki 200 cm (vilko), uodegos – 11–51 cm, kūno masė 0,8–80 kg. Kailis pilkas, rudas, baltas, juodas, kartais dėmėtas, oda stipri. Galva pailga, snukis ištįsęs. Kojos ilgos. Remiasi pirštais su neįtraukiamais nagais. Uodega ilga papurusi. Dantų sistema pritaikyta kramtyti mėsą, galūdiniai (pjaunamieji) dantys su kerpamosiomis briaunomis. Šuninių psichika gerai išlavėjusi. Vieni aktyvūs visą parą, kiti aktyvesni naktį. Gyvena pavieniui, poromis arba gaujomis. Geri medžiotojai. Bėga greitai, kai kurie šuniniai ilgai persekioja auką. Daugumos šuninių pagrindinis maistas gyvūninės kilmės, kai kurie ėda ir vaisius, sėklas, uogas. Nėštumas 50–70 d.; urvuose veda dažniausiai 2–4, rečiau 5–8 ar net iki 13–20 jauniklių. Daugelis šuninių ir suaugę slepiasi urvuose. Žinomesni šuniniai – vilkas, kojotas, paprastasis šakalas (šakalas), lapės, usūrinis šuo (vienintelis iš šuninių galintis žiemą įmigti), karčiuotasis vilkas, hieninis šuo. Lietuvoje gyvena 3 rūšys: vilkas, rudoji lapė, usūrinis šuo.
2005