įvairios šunų veislės (1897)
šùnys, šuninių (Canidae) šeimos žinduoliai. Naminiai šunys kilo iš vilko, šakalo ir kitų plėšriųjų žinduolių rūšių. Tai pirmieji prijaukinti gyvūnai. Nuo neatmenamų laikų jie ištikimai tarnauja žmonėms; saugo namus, turtą, padeda medžioti, tempia roges, gano bandą, gelbsti skęstančius ir nukentėjusius po žemės drebėjimo, saugo pasienį ir ypatingos svarbos objektus, ieško dingusių žmonių, narkotikų ir psichotropinių medžiagų, padeda sulaikyti įtariamuosius. Žmogaus poreikiai lėmė kruopščią šuns protėvių atranką, vėliau – jų kryžminimą. Formavosi veislės, kurių žinoma daugiau kaip 400, turinčių apibrėžtą ir patvirtintą veislės standartą. Jos skiriasi dydžiu, kūno sudėjimu, spalva, elgesiu. Turi labai gerą uoslę, išsivysčiusias smegenis, gerai mato ir girdi, todėl lengvai dresuojami. Gyvena 10–12 (kartais iki 25) metų. Šunys mėsėdžiai, bet ėda ir augalinį maistą. Laikomi voljeruose, namuose.
Skiriamos 3 grupės: medžiokliniai, tarnybiniai ir dekoratyviniai. Medžiokliniai šunys padeda medžioti, surasti pašautus paukščius ir kitus gyvūnus (pvz., kurtai, laikos, skalikai, spanieliai). Tarnybiniai šunys padeda neregiams, kurtiesiems, gelbsti žmones, saugo įvairų turtą, ieško nusikaltėlių ir kita (kaniterapija). Svarbiausi: aviganiai, bokseriai, dogai, pinčeriai, senbernarai. Dekoratyviniai šunys skirti bendravimui, palengvina daugelio vienišų žmonių gyvenimą. Jiems priskiriami bolonės, mažieji terjerai, pekinai, šnauceriai.
Naminiai šunys Lietuvoje
Gyventojai šunis laikė jau mezolite. Daug medžioklinių ir sarginių šunų auginta 13 amžiuje. 1566 Antrajame Lietuvos Statute minima 11 šunų grupių ir veislių (kiemsargiai, žvėrių sekikai, skalikai ir kiti). Nuo 14 a. dvaruose buvo valstiečių šunininkų. Jie šunis augino, dresavo, prižiūrėjo, gydė. Turėti gerų medžioklinių šunų buvo garbės reikalas. 1919–40 iš medžioklinių daugiausia buvo lietuvių skalikų, kiek mažiau – taksų, foksterjerų, spanielių. Nemažai šunų atsivežama iš įvairių Europos šalių.
-šuo