šúoliai į vándenį, vandens sporto šaka. Tikslas– atsispyrus nuo virš vandens esančios atramos ore atlikti iš anksto numatytus judesius ir įnerti į vandenį. Varžybos dažniausiai vyksta nuo 1 m ir 3 m aukščio tramplino ir nuo 5 m, 7,5 m ir 10 m aukščio bokšto.
Šuoliai į vandenį nuo tramplino būna 5 klasių: iš priekinės stovėsenos (kai šuolininkas stovi veidu į vandenį, šoka ir sukasi pirmyn), iš atbulinės stovėsenos (kai stovi nugara į vandenį, šoka ir sukasi atgal), iš priekinės stovėsenos atgal (kai stovi veidu į vandenį, šoka ir sukasi atgal), iš atbulinės stovėsenos į priekį (kai stovi nugara į vandenį, šoka ir sukasi pirmyn), atliekant sraigtą (įvijo judesio figūrą sukant kūną į priekį ir atgal); nuo bokšto – 6 klasių (5 tos pačios ir šešta – iš stovėsenos ant rankų). Šokama iš vietos, įsibėgėjus. Skirima 4 pagrindinės kūno padėtys: išsitiesus (kūnas visiskai tiesus, nesulenktas nei per kelius, nei per klubus), sulinkus (kūnas sulenktas per klubus, keliai ištiesti, rankos laiko kojas prispaustas prie krūtines), susirietus (kūnas sulenktas per klubus, kojos sulenktos per kelius, rankos laiko kojas prispaustas prie krūtinės), laisvai pasirinkus (ši padėtis naudojama tik šuoliams su sraigtais, šuolio metu sportininkas gali sulenkti arba suriesti kojas ir nebūti už tai baudžiamas). Vertinama balais šuolio kokybė, sudėtingumas (kiekvienas šuolis turi savo vertės koeficientą), grožis.
sinchroninių šuolių poros aukso medalininkių Guo Dzingdzing (Jingjing) ir U Minsia (Wu Minxia; Kinija) šuolis nuo 3 m bokšto Pekino olimpinėse žaidynėse (2008)
Istorija
Rašytinių šaltinių duomenimis šuoliai nuo uolėtų krantų, iš laivų į vandenį galva arba kojomis žemyn buvo žinomi jau senovėje. 19 a. pradžioje Vokietijoje ir Švedijoje į gimnastikos programas buvo įtraukti ir šuoliai į vandenį, 19 a. pabaigoje sukurtos pirmosios šuolių į vandenį taisykles. Iš pradžių šuoliai į vandenį buvo kultivuojami Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje, vėliau paplito kitose Europos šalyse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1904 į olimpinių žaidynių programą įtraukti vyrų šuoliai nuo 10 m bokšto, 1908 – 3 m tramplino, 1912 – moterų šuoliai nuo bokšto, 1920 – nuo tramplino, 2000 – sinchroniniai (porų, vyrų arba moterų) šuoliai į vandenį nuo 3 m tramplino ir 10 m bokšto. Nuo 1926 rengiami Europos, nuo 1973 pasaulio šuolių į vandenį čempionatai.
Šuoliai į vandenį nuo bokšto Londono vasaros olimpinėse žaidynėse (1908)
Lietuvoje
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, šuoliai į vandenį ilgą laiką buvo laikomi plaukimo rungtimi. Prieš II pasaulinį karą parodomosios šuolių į vandenį varžybos būdavo rengiamos per įvairias šventes Palangoje ant tilto, Trakuose, Zarasuose, Aukštadvaryje; šokinėta nuo laikinai sukonstruotų medinių bokštų. Pirmaisiais šuolių į vandenį čempionais 1931 tapo Razauskas (šuoliai į vandenį nuo 5 m bokšto) ir 1935 R. Kelbauskienė (nuo bokšto ir tramplino). 1954 šuoliai į vandenį tapo savarankiška sporto šaka, Zarasuose surengtas čempionatas. A. Kareckaitė (Pipynienė) 1957–58, 1960 tapo SSRS, 1957 pasaulio jaunimo žaidynių sidabro medalininke, 1958 Europos šuolių į vandenį čempione (nuo 10 m bokšto). Kiti žymesnieji sportininkai, daugkartiniai Lietuvos čempionai: Kęstutis Autukas, Jurgis Astrauskas, Audronė Baranauskaitė, I. Barkauskas, S. Baziukas, A. Jatoftaitė, S. Juška, A. Locaitytė, E. Nemickaitė, R. Povilonis, R. Šermukšnis, P. Ziapkus. 2021 Lietuvoje šuolius į vandenį kultivavo 118 sportininkų, dirbo 6 treneriai.