Súomijos architektūrà
Liaudies architektūra
Liaudies architektūrai būdinga išilgintų proporcijų gyvenamieji namai su neaukštu dvišlaičiu stogu. Savitomis formomis išsiskiria vieno ir dviejų (dažniausiai su galerija antrajame aukšte) aukštų svirnai. Veikiant klasicizmui nuo 19 a. gyvenamųjų namų fasadai dažyti raudona arba tamsiai raudona, dekoro ir smulkūs konstrukciniai elementai – balta spalva.
tradicinės architektūros statiniai Stundarso skansene Mustasaari (Vakarų ir Vidurio Suomijos apskritis)
13–19 amžius
Šv. Olafo pilis Savonlinnoje (pradėta 1475)
Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Holloloje (1480–1510, Pietų Suomijos apskr.)
Suomijos dabartinėje teritorijoje rasta mezolito laikotarpio medinių ovalo plano su stačiakampiu prieangiu gyvenamųjų būstų. Iki 12 a. pagrindinė statybinė medžiaga buvo medis. 1284 švedams įkūrus Suomijos kunigaikštystę (švedai valdė iki 1809) paplito akmens (daugiausia granito) mūro statiniai. Pastatyta monumentalių, kompaktiškų tūrių bažnyčių, pilių ir tvirtovių (didžiausia Skandinavijoje – Turku pilis, 1280–1310, perstatyta po 1365 gaisro, išplėsta 16–17 a., Hämės pilis Hämeenlinnoje, 13 a. pabaiga, perstatyta 18 amžiuje).
13 a. iš Švedijos plito romaninis stilius, svarbiausias projektas – Turku katedra (1229–1300, architektas Petras iš Kimito, perstatyta 1460). 15 a. daugiausia kaimo vietovėse buvo statomos gotikos bruožų nedidelės mūrinės (sienos iš netašytų granito blokų arba akmenų, skliautai, durys ir langų apvadai – iš plytų) trinavės halinės bažnyčios aukštais dvišlaičiais stogais, dengtos kryžminiais skliautais (Vehmoje, Vakarų ir Vidurio Suomijos apskr., 1425–40, Šv. Lauryno Lohjoje, 1470–90, plytų mūro Šv. Kryžiaus Hattuloje, 1440–90, Švč. Mergelės Marijos Holloloje, 1480–1510, visos Pietų Suomijos apskritis). 1475 pradėta statyti Šv. Olafo pilis Savonlinnoje (restauruota 1975). 16 a. sakralinių pastatų statyba sumenko dėl šalyje plitusios reformacijos, Švedijos karaliaus Gustavo I Vazos (valdė 1523–60) reformos, leidusios nusavinti bažnyčių žemes ir turtą. Valdant Švedijos karaliui Jonui III (1569–92) architektūroje plito Renesansas, šalyje dirbo iš Vokietijos ir Nyderlandų atvykę meistrai (renesansinių rūmų bruožų iš dalies įgavo Turku pilis).
17–18 a. įkurta naujų miestų (Vaasa, 1606, Oulu, 1610, Kuopio, 1653, Hamina, po 1721, manoma, pagal architektų A. Löweno ir C. A. Blaesingho planą, Loviisa, 1745, abu Pietų Suomijos apskr.), pastatyta nesudėtingo plano ir konstrukcijų medinių bažnyčių (Tornio, 1686, Laplandijos apskr.; Petäjävesi, Vakarų ir Vidurio Suomijos apskr., 1764, architektas J. Leppänenas, ir varpinė 1821, architektas E. Leppänenas, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1994). Statybos suintensyvėjo po 1700–21 ir 1742–43 karų. Prie Helsinkio pastatyta baroko ir klasicizmo bruožų Suomenlinnos tvirtovė (1748–72, architektas A. Ehrensvärdas, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1991).
Po 1743 architektūroje paplito klasicizmas, bažnyčių suprojektavo M. Åkerblomas (1740–1819), A. Hakola (1704–78), M. Honka (1713–77), Antti (1712–75) ir Mikaelis (1748–1820) Piimänenai, J. Rijfas (1753–1808), J. Salonenas (1738–1804). Rokoko raiškesni pavyzdžiai – Pukkilos (prie Turku, 1692, architektas Chr. J. Rappe), Nuhjalos (Pietvakarių Suomijos apskr., 1764) rūmai. Rusijos valdymo laikotarpiu (1809–1917) Suomijos sostine tapo Helsinkis, jo planavimu ir užstatymu rūpinosi vokietis C. L. Engelis (1778–1840; rūmai – Senato, 1822, Helsinkio universiteto, 1832, katedra, 1852), italas Ch. Bassi (1772–1840).
Kuopio rotušė (1886, architektai F. A. Sjöströmas, J. D. Stenbäckas)
18 a. pabaigoje–19 a. viduryje suprojektuota pilių (Kärnäkoski, 1791, Lappeenrantos, 18 a. pabaiga), medinių bažnyčių (didžiausia pasaulyje medinė bažnyčia Kerimäki, 1848, architektai E. B. Lohrmannas, A. F. Granstedtas, stačiatikių Šv. Petro ir Pauliaus Tornio, 1884), visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų (Raumos senamiestis su vyraujančiais mediniais pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1991); daugelis miestų įgavo taisyklingą planą (Helsinkis, 1810, Oulu, 1824, abiejų planų autorius J. A. Ehrenströmas, 1762–1847).
Po 1827 gaisro buvusi sostinė Turku (vadovaujant architektui Ch. Bassi) užstatyta neoklasicistiniais pastatais – Akademijos naujieji rūmai (1833, architektas Ch. Bassi), stačiatikių bažnyčia (1846, architektas C. L. Engelis). Iki 19 a. antros pusės šalyje dirbo užsienio (švedai C. F. Adelcrantzas, 1716–96, G. T. Chiewitzas, 1815–62, prancūzas L. J. Desprez, 1743–1804) arba mokslus užsienyje (daugiausia Švedijoje) baigę vietiniai architektai. 1872 architektai ir inžinieriai pradėti rengti Politechnikos mokykloje Helsinkyje. 19 a. pabaigoje Helsinkyje suprojektuota neorenesanso (muziejaus Ateneum, 1887, architektas T. Höijeris, 1843–1910), neogotikos (Šv. Jono bažnyčia, 1891, architektas A. Melanderis), neoromanikos (Suomijos nacionalinio teatro rūmai, 1902, architektas O. Tarjanne, 1864–1946) pastatų.
Suomijos nacionalinio teatro rūmai Helsinkyje (1902, architektas O. Tarjanne, priekyje – A. Kivi paminklas, 1939, skulptorius W. Aaltonenas)
Juselijų mauzoliejus Käppärės kapinėse Pori (1903, architektas J. D. Stenbäckas, freskos, dailininkas A. Gallénas‑Kallela).
viešbutis Imatroje (1903, architektas U. Nyströmas)
Rovaniemi bažnyčia (1950, architektas B. Liljequistas)
20 amžius–21 amžiaus pradžia
Turku sinagoga (1912, architektai A. Krookas, J. E. Hinderssonas)
20 a. pradžioje šalia neostilių plito jugendas (viešbutis Imatroje, 1903, architektas U. Nyströmas, 1861–1925; Centrinė ugniagesių stotis Tamperėje, 1908, architektė W. Lönn, 1921 paaukštinta, architektas Bertelis Strömmeris, renovuota 1986; Kallio bažnyčia Helsinkyje, 1907, architektas L. Sonckas). Vadinamąjį nacionalinį romantizmą plėtojo architektas L. Sonckas (Šv. Jono bažnyčia Tamperėje, 1907, dabar Tamperės katedra), E. Saarinenas (geležinkelio stotis Helsinkyje, 1909, gyvenamasis namas‑studija Hvitträsk Kirkkonummi, 1904, Nacionalinio muziejaus rūmai Helsinkyje, abu su H. Gesellijumi, A. Lindgrenu, 1910). Kurį laiką architektūroje gyvavo neoklasicizmo tendencijos (Parlamento rūmai Helsinkyje, 1931, architektas J. S. Sirénas). A. H. H. Aalto ir E. W. Bryggmano Turku 700 jubiliejaus paviljono projektas (1929) žymi suomių modernizmo laikotarpio pradžią.
20 a. 4–5 dešimtmetyje raiškių modernistinių pastatų suprojektavo A. H. H. Aalto (Paimio sanatorija netoli Turku 1933, vila Mairea prie Noormarkku 1939, Paryžiaus, 1937, ir Niujorko, 1939, pasaulinių parodų paviljonai), E. W. Bryggmanas (kapinių koplyčia Turku, 1941), P. Blomstedtas (1900–35; banko rūmai), E. Huttunenas (1901–56; savivaldybės pastatas, abu Kotkoje, abu 1935). Olimpinėms žaidynėms Helsinkyje pastatytas stadionas (1938, perstatytas 1952, abiejų architektai Y. Lindegrenas, 1900–52, T. Jäntti, 1900–75, renovuotas 1994, 2005), olimpinis miestelis (1940, architektai H. Ekelundas, 1893–1984, M. Välikangasas, 1893–1973).
Po II pasaulinio karo plėtota urbanistika, gyvenamųjų namų statyba. Prie Helsinkio suplanuotas Tapiolos priemiestis (1952, urbanistas O.‑I. Meurmanas, 1890–1994, laikoma vienu geriausiai suplanuotų naujų miestų; užstatytas funkcionalistiniais A. Ervi, V. G. Revellio, A. Ruusuvuori, 1925–92, A. Blomstedto, 1906–79, K. Sirén ir H. Siréno pastatais), studentų miestelis Otaniemi Espoo (1952, suplanavo A. H. H. Aalto; su Technikos universiteto pagrindiniais rūmais, 1964, biblioteka, 1969, abiejų architektas A. H. H. Aalto, koplyčia, 1957, architektai K. Sirén ir H. Sirénas, Dipoli studentų draugijos pastatu, architektai R. F. I. Pietilä, R. I. M. Paatelainen, 1966), Pihlajamäki gyvenamasis rajonas (1962–65, architektai E. Korhonenas, 1923–94, L. Silvennoinenas, 1921–69).
Kongresų rūmai Finlandia Helsinkyje (1971, išplėsti 1974, architektas A. H. H. Aalto, © LATGA / KUVASTO, 2020)
20 a. antroje pusėje visuomeninių pastatų suprojektavo V. G. Revellis (Pramonės rūmai Helsinkyje, su architektu K. Petäjä, 1952, dabar viešbutis Hotel Palace), K. Sirén ir H. Sirénas (koncertų salė Lahti, 1954), A. Ervi (Turku universiteto rūmai, 1956), A. H. H. Aalto (kongresų rūmai Finlandia Helsinkyje, 1971, išplėsti 1974), K. Gullichsenas (g. 1932; Stockmanno parduotuvės priestatas Helsinkyje, su kitais, 1989), A. Sipinenas (g. 1936; Espoo kultūros centras Tapioloje, 1989, Jyväskylä universiteto Chemijos fakultetas, 1991), S. Hollas (g. 1947; Šiuolaikinio meno muziejus Kiasma Helsinkyje, 1998), M. Heikkinenas (g. 1949; mokslo centras Heureka Vantoje, 1988, Rovaniemi oro uostas, 1992, abu su M. Komonenu, g. 1945), R. Mahlamäki (g. 1956; Miškų muziejus Lusto Punkaharju, Rytų Suomijos apskr., su kitais, 1991), architektūrinė bendrovė MONARK (Suomijos paviljonas pasaulinėje parodoje Sevilijoje 1992).
Raiškių sakralinių pastatų pastatyta pagal architekto A. Ruusuvuori (Huutoniemi bažnyčia ir bendruomenės centras Vaasoje, 1964), Timo (g. 1928) ir Tuomo (1931–88) Suomalainenų (Temppeliaukio bažnyčia Helsinkyje, 1969), J. I. Leiviskä (bažnyčios – Myyrmäki Vantoje, 1984, Šv. Jono Kuopio, 1992), Simo (g. 1944) ir Käpy (g. 1947) Paavilainenų (Pirkkalos bažnyčia, 1994) projektus.
Kamppio koplyčia Helsinkyje (2012, architektūrinė bendrovė Arkkitehtitoimisto K2S)
Helsinkio centrinės bibliotekos pastatas (2018, architektūrinė bendrovė ALA Architects)
Šiuolaikinei Suomijos architektūrai būdinga plastiškų saikingų formų, natūralių medžiagų ir naujųjų technologijų dermė, vietinių tradicijų savita interpretacija. 21 a. pradžios svarbesni visuomeniniai (Miškų tyrimų institutas Metla Joensuu, 2004, Žemės ūkio muziejus Sarka Loimoje, 2005, abiejų architektūrinė bendrovė Arkkitehtitoimisto SARC, bibliotekos – Turku, 2007, Seinäjoki, 2012, abiejų architektūrinė bendrovė JKMM Architects, Helsinkio universiteto, 2012, architektūrinė bendrovė Anttinen Oiva Arkkitehdit), sakraliniai (koplyčios – Šv. Lauryno Vantoje, 2010, architektūrinė bendrovė Avanto Architects, Kamppio koplyčia Helsinkyje, 2012, architektūrinė bendrovė Arkkitehtitoimisto K2S, architektas M. Summanenas, bažnyčios – Klaukkalos, 2004, Kuokkalos Jyväskylä 2010, abiejų architektūrinė bendrovė Lassila Hirvilammi Arkkitehdit) pastatai.
Pasaulio paveldo vertybė
Suomenlinnos tvirtovė prie Helsinkio, Raumos senamiestis (abu nuo 1991), Petäjävesi bažnyčia (nuo 1994), Verlos pramoninė gyvenvietė (nuo 1996), bronzos amžiaus laidojimo vieta Sammallahdenmäki (nuo 1999), Struve’s geodezinis lankas (nuo 2005, eina dar per 9 valstybes, tarp jų – Lietuvą).
L: A. Salokorpi Modern Architecture in Finland London 1970; A. Ikonnikov Novaja architektura Finljandii Moskva 1972; J. M. Richards 800 Years of Finnish Architecture Newton–Abbot–London–Vancouver 1978; S. Poole New Finnish Architecture New York 1992; R. Nicula Architecture and Landscape: The Building of Finland Helsinki 1993.
2972
Suomijos kultūra
Suomijos konstitucinė santvarka
Suomijos partijos ir profsąjungos