T. Sarpaneva. Orchidėja (stiklas, 1954, Stiklo muziejus Iittaloje)
Súomijos dail
Seniausių laikų dailė
Mezolito laikotarpiu plito Suomusjärvi kultūra (8600–5100 pr. Kr.; apie 20 gyvenviečių Pietų Karelijoje). Archeologiniai radiniai – akmeniniai darbo įrankiai iš Vilko olos (suomiškai Susiluola) Kristinestade (prie Karijoki, apie 8500 pr. Kr.), seniausi pasaulyje gluosnio karnų tinklai (apie 8300 pr. Kr.), akmeniniai svareliai, tošies plūdurai, rago, kaulo ir kiti dirbiniai iš Korpilahti pelkės Antrea (Karelijos sąsmaukoje, dabar Rusija). Apie 5300 pr. Kr. pradėta gaminti keramika: 4200–2500 pr. Kr. plito šukinės keramikos, vėliau – virvelinės keramikos kultūra. Neolitui būdinga Kiukaineno kultūra (2300–1600 pr. Kr.), išliko daug žvejų tinklų, akmeninių kirvukų, dekoruotų lokių, rečiau elnių galvomis (antro tūkstantmečio prieš Kristų pirma pusė), raižytų akmeninių peilių, kaulinių įrankių, smulkiosios skulptūros – molinių stabų, medinių žvėrių skulptūrėlių (ankstyviausia – medinė elnio galva iš Rovaniemi, apie 5900–2300 prieš Kristų). Neolite ir bronzos amžiuje plėtota uolų tapyba; daugiausia jos aptikta pietiniuose regionuose (žmonių figūros valtyse, 3800–2200 pr. Kr., Astuvansalmi, prie Ristiinos, Rytų Suomijos apskritis) ir Šiaurės Suomijoje (zoomorfinės ir žmonių figūros, 2500–1500 pr. Kr., Hossa, Oulu provincija, Suomussalmi regionas). Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje (antro tūkstantmečio pabaiga–pirmas tūkstantmetis prieš Kristų) reiškėsi Skandinavijos kitų kraštų, t. p. Baltijos rytinių kraštų dailės įtaka, plito germanams būdingas žvėrinis stilius. Vikingų laikotarpio (9–10 a.) radiniai liudija ryšius su Švedija.
Gotikos dailė
12–13 a. įsitvirtinusi krikščionybė padarė didelę įtaką Suomijos dailei. Turku vyskupija palaikė ryšius su Europos kultūros centrais, iš ten kvietėsi meistrus (vokiečius, švedus), įveždavo meno kūrinius. Didelę įtaką darė švedų dailė. Ankstyvosios gotikos sakraliniai pastatai dekoruoti naratyvia, stilizuoto piešinio, ornamentiška, lokalių spalvų sienų tapyba (Jomalos bažnyčioje, 1280). Šventyklų interjerai puošti medinėmis šventųjų skulptūromis. Garsėjo Lieto Meistras ir jo mokykla, kuriai priskiriama daugiau kaip 20 medžio skulptūrų. Vokietijos, Nyderlandų ir Pietų Skandinavijos romanikos bei gotikos bruožai skulptūroje pynėsi su liaudies skulptūros formomis (Liubeko meistrų Gražioji Madona, 15 a. 3 dešimtmetis, Kalvolos bažnyčia). Nutapyta altorinių paveikslų (Šv. Barboros altorius iš Kalanti bažnyčios, 1410, dailininkas Francke).
Sakralinė medžio skulptūra (gamybos centras Turku) ir sienų tapyba suklestėjo 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje. Gaminta meniška liturginė įranga (figūrinėmis scenomis raižytas Šv. Henriko sarkofagas, 1429, Šv. Henriko bažnyčioje Nousiainene). Klostėsi tapybos mokyklos. Garsėjo Mälardalo mokyklos meistrai anonimai, 1400–70 dirbę Švedijoje ir Suomijoje, plėtoję Vokietijos vadinamąjį gražųjį stilių. 15 a. pabaigoje tapyba įgavo vėlyvosios gotikos natūralizmo bruožų. 15 a. antroje pusėje susiklostė Kalanti mokykla, kurios meistras P. Henrikssonas 1470–71 ištapė Šv. Mykolo (Laitila), Šv. Lauryno (Perniö), Kalanti bažnyčias, t. p. Tierpo mokykla ir jos Meistras Albertas. Hattulos, Lohjos bažnyčių dekorui (abi 1510–22) būdinga naratyvumas, harmoninga kompozicija, santūrus koloritas, ornamentiniai fonai.
Šv. Kristupo nukirsdinimas (skliautų tapybos fragmentas, Hattulos bažnyčia, apie 1510)
16–18 amžiaus dailė
16 a. dėl reformacijos plėtros sienų tapyba ir skulptūra sumenko, nemažai kūrinių sunaikinta. Poreformacinio laikotarpio tapyboje plito portretai (istoriko Johanno Messenijaus, apie 1611, dailininkas Cornelius Arendtzas, apie 1590–1655, Oulu katedra), epitafijos. Portretų nutapė Jochimas Neimanas (m. 1672), Abrahamas Myra (1639–84), Didrikas Möllerumas (1642–1702). 16–17 a. skulptūroje vyravo antkapiniai paminklai (Arvido Tönnessono Wildemano ir jo žmonos antkapis Pernå bažnyčioje, 17 a. pradžia, dailininkas iš Talino A. Passeris, 1560–1637; Åkeʼs Henrikssono Totto ir jo žmonos antkapis, 1678, Turku katedra, dailininkas Peteris Schultzas, 1647–89). Medinių bažnyčių interjerai 17 a. buvo ištapomi ornamentais ir alegoriniais vaizdais (Torni bažnyčia, dekoruota 1647–88). 18 a. sienų tapyba įgijo baroko bruožų (Paltamo bažnyčia, 1778–81, dailininkas Emanuelis Granbergas, 1754–97). Tapytojo Mikaelio Toppelijaus (1734–1821), dekoravusio bažnyčias (Turku pilies, 18 a. vidurys; Haukiputaano, 1774–77), kūryboje susiliejo vėlyvosios gotikos ir ankstyvojo baroko stilistika. 18 a. tapyboje plėtoti Vakarų Europai būdingi portreto, peizažo, natiurmorto žanrai, reiškėsi rokokas (Isakas Wacklinas, 1720–58) ir klasicizmas (N. Schillmarkas).
19 amžiaus dailė
Pirmasis naujųjų laikų skulptorius Erikas Cainbergas (1771–1816) 19 a. pradžioje dekoravo Turku universiteto salę neoklasicistiniais tautinio ir istorinio turinio reljefais. 19 a. dailė klestėjo, įtaką jai darė vokiečių, prancūzų, italų, rusų menas. Suomijos dailininkai studijavo Stokholmo, Düsseldorfo, Paryžiaus, Romos akademijose. Nacionalinės tapybos pagrindus klojo Alexanderis Lauréusas (1783–1823), tapęs mitologines, buitines kompozicijas ir peizažus, peizažo mokyklą formavo Werneris Holmbergas (1830–60), portreto – Gustafas Wilhelmas Finnbergas (1784–1833). Svarbų vaidmenį šalies kultūroje suvaidino Robertas Wilhelmas Ekmanas (1808–73), sukūrė tautinę savimonę žadinančių etnografinės ir istorinės tematikos kūrinių. Jis 1830 Turku įkūrė pirmą piešimo mokyklą, 1846 inicijavo Suomių dailės draugiją; ši draugija 1848 įsteigė piešimo mokyklą, 1939 išaugusią į Dailės akademiją.
M. von Wright. Mažieji dančiasnapiai (aliejus, apie 1867, Suomijos nacionalinė dailės galerija)
Broliai M. von Wrightas (1805–68), W. von Wrightas, F. von Wrightas kūrė animalistines kompozicijas, natiurmortus, peizažus. 19 a. buvo populiari buitinio žanro tapyba, interjerų apipavidalinimas (Adolfas von Beckeris, 1831–1909, Karlas Emanuelis Janssonas, 1846–74). Tapyboje vyravo vėlyvasis akademizmas; tautinis romantizmas reiškėsi epinio turinio realistiniais peizažais (Hjalmaras Munsterhjelmas, 1840–1905, Berndtas Lindholmas, 1841–1914, Fanny Churberg, 1845–92). 19 a. antros pusės skulptūroje plėtotos klasicizmo ir akademizmo tendencijos (Walteris Magnusas Runebergas, 1838–1920, Johannesas Takanenas, 1849–85). Suomijoje dirbęs švedų skulptorius Carlas Enaeas Sjöstrandas (1828–1906) sukūrė paminklų (Henriko Gabrielio Porthano, 1859, Turku), dekoratyvinių skulptūrų.
Medinės liaudies skulptūros tradicijas tęsė Eemilis Halonenas (1875–1950), Hannesas Autere (1888–1967). 1842 Helsinkyje atidaryta Centrinė taikomosios dailės mokykla (vėliau – Pramoninės dailės institutas), paskatinusi dizaino plėtrą. Susidomėta tradiciniais amatais, steigtos įvairios draugijos, rengti dizaino dirbinių konkursai.
19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pirmos pusės dailė
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje dailėje plito realizmas, simbolizmas, modernas, postimpresionizmas. Tapytojai realistiškai vaizdavo suomių buitį (Elin Danielson-Gambogi, 1861–1919, Eero Järnefeltas, 1863–1937, J. V. Rissanenas), tapė portretus (H. S. Schjerfbeck), istorinius, simbolistinius paveikslus (A. Gallénas-Kallela); plėtota sienų tapyba (Mirties sodas Tamperės katedroje, 1906, dailininkas H. G. Simbergas). Impresionizmo stilistiką propagavo A. Edelfeltas. A. Gallénas-Kallela įkvėpė menininkų tapatybės paieškas Karelijoje; vadinamojo karelianizmo atstovai (P. Halonenas, J. V. Rissanenas) skleidė nacionalinio romantizmo idėjas.
A. Gallén-Kallela. Kulervas išvyksta į karą (tempera, 1901, Suomijos nacionalinė dailės galerija)
Ekspresionizmo plėtrai didelę įtaką padarė 1909 Helsinkyje surengta E. Muncho paroda. Skulptūroje plito simbolizmas ir modernas (E. Wikströmas, 1864–1942; V. Vallgrenas). 1909 susibūrė tapytojų grupuotė Septyni (Septem), siekianti dailės atsinaujinimo; jos atstovai – iniciatorius Alfredas Williamas Finchas (1854–1930), skleidęs Arts and Crafts Movement idėjas, Magnusas Enckelis (1870–1925), Verneris Thomé (1878–1953), Mikko Oinonenas (1883–1956), Ellen Thesleff (1869–1954), Yrjö Ollila (1887–1932) kūryboje orientavosi į Prancūzijos dailę. Per I pasaulinį karą buvo populiarus ekspresionizmas, kubizmas, rusų avangardizmas.
1917 atkūrus nepriklausomybę, meniniame gyvenime vyravo nacionalinio romantizmo idėjos. Dailininkų ekspresionistų grupė Marraskuun ryhmä (Lapkričio grupė, įsteigta 1917) skelbė vadinamąjį naująjį kolorizmą, plėtojo ekspresionizmo ir kubizmo tendencijas (T. K. Sallinenas, Marcusas Collinas, 1882–66, Alvaras Cawénas, 1886–1935, Eero Nelimarkka, 1891–1977). Grupės Spalis (įkurta 1933) nariai kūrė neoklasicistinius ir ekspresionistinius peizažus, portretus, figūrines kompozicijas (Svenas Grönvallis, 1908–75, Aimo Kanerva, 1909–91). Abstrakčiąją dailę plėtojo Edwinas Lydénas (1879–1956), fovizmą ir siurrealizmą – Otto Mäkilä (1904–55). Skulptūroje sekta prancūzų neoklasicizmu (Felixas Nylundas, 1878–1940, W. Aaltonenas), abstrakčiąja plastika, kurta ir medinė skulptūra (Albinas Kaasinenas, 1892–1970). 20 a. pirmoje pusėje išpopuliarėjo grafika (A. Gallénas-Kallela, H. G. Simbergas).
Per II pasaulinį karą sukurta sienų tapybos (ciklas Suomija, 1943, L. Segerstrale, 1892–1975, Suomijos banko Helsinkyje pastatas). 6 dešimtmetis – dailės pakilimo laikotarpis. Dailininkų grupė Prisma (įsteigta 1956) subūrė impresionizmo ir postimpresionizmo tęsėjus (Sigrid Schauman, 1877–1979, Ragnaras Ekelundas, 1892–1960, Gösta Diehlis, 1899–1964, Torgeris Enckellis, 1901–91).
20 amžiaus antros pusės–21 amžiaus pradžios dailė
20 a. antroje pusėje stiprios buvo realizmo (Eva Cederström, 1909–95, Unto Koistinenas, 1917–94) ir postimpresionizmo (Peras Stenius, 1922–2014, Mauri Heinonenas, 1926–2010) tradicijos. Plėtota abstrakčioji dailė (Birgeris Carlstedtas, 1907–75, S. Vanni, Anitra Lucander, 1918–2000, Mauri Favénas, 1920–2006, Lauri Ahlgrén, 1929–2021, Juhana Blomstedas, 1937–2010), neoekspresionizmas (A. Kanerva, Veikko Vionoja, 1909–2001, Erikas Enrothas, 1917–75, Heikki Marila, g. 1966), dadaizmo ir siurrealizmo bruožais pasižymėjęs naujasis realizmas (Jaakko Sievänenas, 1932–2013), siurrealizmas (Juhani Linnovaara, 1934–2022), konceptualizmas (Ismo Kajanderis, g. 1939). Domėtasi šalies kultūros tradicijomis, atsigrįžta į 3–4 dešimtmečio kairiųjų literatų sambūrio Pleištas (Kiila, įkurtas 1936) idėjas; jas tęsė Reino Laitasalo (1929–2016), Kari Jylhä (1939–2013), Niilo Hyttinenas (1940–2010). Grafikoje plėtojamos įvairios tendencijos – nuo realizmo, ekspresionizmo iki abstrakcionizmo. Reikšmingų grafikos ciklų sukūrė Reino Harsti (1900–79), Aarne Rafaelis Aho (1904–78), Vilho Askola (1906–94), Erkki Tanttu (1907–85), Tapio Tapiovaara (1908–82), T. Pietilä, Aune Mikkonen (1922–2002), Pentti Lumikangas (1926–2005), knygų iliustracijų – Rudolfas Koivu (1890–1946), Mika Launis (g. 1949), Petri Hiltunenas (g. 1967), plakatų ir kitų grafinio dizaino kūrinių – Kimmo Kaivanto (1932–2012), Tapani Aartomaa (1934–2009), Erkki Ruuhinenas (g. 1943).
E. Hiltunen. Cirko jojikė (1953, Rovaniemi dailės muziejus; © LATGA / KUVASTO, 2020)
Skulptūrai būdinga ir realistinė, ir stilizuota bei abstrakti raiška. Naudojamas ne tik Suomijai įprastas marmuras ir bronza, bet ir cementas, plienas, aliuminis, gelžbetonis. Sukurta monumentaliosios skulptūros miestų parkams, aikštėms: paminklai Helsinkyje – J. Sibelijaus (1967, skulptorė Eila Hiltunen, 1922–2003), aktorės Idos Aalberg (1972, skulptorius Raimo Utriainenas, 1927–93), Joensuu – M. Lassilos (1973, skulptorė Nina Terno, 1935–2003). Raiškių skulptūrų sukūrė Aimo Tukiainenas (1917–96), Ernstas Metheris-Borgströmas (1917–96), Osmo Valtonenas (1929–2002), Heikki Häiväoja (1929–2019), Kainas Tapperas (1930–2004), Laila Pullinen (1933–2015), Liisa Ruusuvaara (1937–75), Kari Juva (1939–2014). Sukurta smulkiosios plastikos, medalių, buvo populiãrios liaudies skulptūros interpretacijos (Mauno Hartmanas, 1930–2017, Heikki Virolainenas, 1936–2004, Olavi Lanu, 1925–2015).
Šiuolaikinėje dailėje reiškiasi ir modernizmo, ir postmodernizmo tendencijos. Tapybos sukūrė Jorma Hautala (g. 1941), Matti Kujasalo (g. 1946), skulptūrų – Kari Huhtamo (1943–2023), Anni Rapinoja (g. 1949), Matti Peltokangas (g. 1952), Hannu Sirénas (g. 1953), Markusas Copperis (g. 1968), Pilvari Pirtola (g. 1978), instaliacijų – Sami Rintala (g. 1969), Marco Casagrande (g. 1971), performansų – grupė Jack Helen Brut, fotografijų ir videoinstaliacijų – Veli Granö (g. 1960), Tea Mäkipää (g. 1973).
M. Uuutinen instaliacija Pozavimas (1991; © LATGA / KUVASTO, 2020)
Taikomoji dekoratyvinė dailė
A. H. H. Aalto suprojektuota kėdė (raudonmedis, fanera, metalas, 1923, A. H. H. Aalto muziejus Jyväskylä; © LATGA / KUVASTO, 2020)
Taikomoji dekoratyvinė dailė garsėja baldais, stiklo, keramikos dirbiniais. Tarptautinio pripažinimo (1933 Milano trienalėje, 1939 pasaulinėje parodoje Niujorke) sulaukė funkcionalistinis suomių dizainas. Žymūs A. H. H. Aalto, Ilmari Tapiovaaros (1914–99), Eero Aarnio (g. 1932), Yrjö Kukkapuro (g. 1933) sukurti baldai, T. Wirkkalos, Kajaus Francko (1911–89), Timo Sarpanevos (1926–2006), Oivos Toikkos (1931–2019) stiklo ir metalo dirbiniai, Kyllikki Salmenhaaros (1915–81), Rut Bryk (1916–99) keramika, Doros Jung (1906–80) tekstilė, Maijos Isolos (1927–2001) tekstilės dizainas. Masinės gamybos dirbinius gamina bendrovės Arabia (įkurta 1873), Iittala (įkurta 1881), Kalevala Koru (įkurta 1935), Marimekko (įkurta 1951).
2972
L: I. Racz, R. Pylkkänen Art Treasures of Medieval Finland Helsinki 1961; J. Boulton Smith Modern Finnish Painting and Graphic Art London 1970; E. H. Beer Scandinavian Design: Objects and Life Style Toronto 1975; S. Ringbom Art History in Finland before 1920 Helsinki 1986; M. Valkonen Finnish Art over the Centuries Helsinki 1992, The Golden Age: Finnish Art, 1850 to 1907 Helsinki 1992.
Suomijos kultūra
Suomijos konstitucinė santvarka
Suomijos partijos ir profsąjungos