Súomijos gamtà
Suomijos gamtinis žemėlapis
Suomija – viena labiausiai į šiaurę nutolusių pasaulio valstybių. Iš pietų į šiaurę ji nutįsusi 1165 km; didžiausias plotis (iš vakarų į rytus) apie 550 kilometrų. Apie 1/3 Suomijos teritorijos yra į šiaurę nuo Šiaurės poliaračio.
Krantai
Suomijos vakarinius krantus skalauja Baltijos jūros Botnijos įlanka, pietinius – Suomijos įlanka. Kranto linija labai vingiuota, jos ilgis 1250 kilometrų. Krantai daugiausia uolėti, akmeningi, labai suskaidyti nedidelių įlankų – fjordų. Smėlėtų krantų ruožų yra tik prie upių, tekančių į Botnijos įlanką, žiočių.
Prie Suomijos krantų daug mažų salų – šcherų (daugiausia jų šalies pietvakarinėje dalyje); didžiausias salynas – Alandų salos. Iš viso prie Suomijos krantų yra apie 81 500 salų.
Alandų salų krantas
Reljefas
Suomijos paviršiuje ryškūs pleistoceno epochos paskutinio kontinentinio apledėjimo pėdsakai – gausu galinių morenų, zandrų, drumlinų, ozų, keimų, eratinių riedulynų. Suomija – lygumų kraštas, didesnė jos teritorijos dalis yra žemesnė kaip 200 metrų. Šalies vakarinę ir pietvakarinę dalį (prie Botnijos įlankos) užima Rytų Botnijos žemuma, pietinę dalį (prie Suomijos įlankos) – Pietų Suomijos žemuma. Suomijos pietinės dalies viduryje ir pietryčiuose plyti Suomijos ežeringoji plynaukštė. Ją juosia moreniniai kalvagūbriai ir aukštumos: iš pietų – Salpausselkä, iš šiaurės vakarų ir šiaurės – Suomenselkä, iš šiaurės rytų – Vakarų Karelijos aukštuma. Suomijos šiaurinę ir šiaurės rytinę dalį užima Maanselkä aukštuma (didžiausias aukštis 718 m), šiaurinės dalies vidurį – Laplandijos aukštuma (didžiausias aukštis daugiau kaip 500 metrų). Toliausiai Laplandijos šiaurės vakaruose ir šiaurėje į Suomijos teritoriją įsiterpusios Skandinavijos kalnų šakos; čia yra šalies aukščiausia vieta – Haltiatunturi kalnas (1328 m, Norvegijos pasienyje).
Šiaurės Suomijos kraštovaizdis
Saanos kalnas (1029 m, Kilpisjärvi apylinkės)
Klimatas
Suomijos klimatui turi įtakos Baltijos jūra ir Šiaurės Atlanto srovė (Golfo srovių sistemos dalis) Barentso jūroje. Didesnėje Suomijos dalyje klimatas vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į žemyninį, šalies šiaurėje – subarktinis.
žiema Laplandijoje
Žiemos šaltos ir sniegingos (už Šiaurės poliaračio trunka apie 7 mėn.); sausio vidutinė oro temperatūra nuo –4 °C pietvakariuose iki –16 °C šiaurėje (būna šalčių žemiau –50 °C: 1999 sausį užregistruota –51,5 °C temperatūra). Vasaros vidutiniškai šiltos; liepos vidutinė temperatūra 16 °C pietvakariuose, 12 °C šiaurėje; pasitaiko karščių iki 30–35 °C, 2010 liepą užregistruota 37,2 °C temperatūra. Per metus Suomijos pietvakariuose iškrinta apie 700 mm kritulių, pietuose – 600–650 mm, šiaurėje – 400–450 milimetrų. Sniegas sudaro apie 30 % metinių kritulių Suomijos pietinėje dalyje, apie 40 % – šiaurėje (sniegingiausios žiemos Laplandijoje). Sniego danga laikosi nuo 2–4 mėn. (pietuose) iki 6–7 mėn. (šiaurėje). Žiemą, poliarinę naktį, Suomijos šiaurėje švyti poliarinė (Šiaurės) pašvaistė; poliarinė naktis (saulė nepakyla aukščiau horizonto) trunka apie 50 dienų.
Vasarą šiaurėje saulė nenusileidžia žemiau horizonto linijos iki 73 dienų (trunka vadinamoji poliarinė diena), Suomijos pietuose saulė šviečia iki 19 h per parą.
poliarinė pašvaistė (Laplandija)
Vidaus vandenys
Vidaus vandenys užima daugiau kaip 34 500 km2 (apie 10 % Suomijos teritorijos). Diduma šalies teritorijos priklauso Baltijos jūros baseinui, Suomijos šiaurinė dalis – Barentso jūros baseinui.
Ilgiausios Baltijos jūros baseino upės (teka į Botnijos įlanką): Kemijoki (552 km; jos intakai Ounasjoki, Kitinenjoki), Iijoki, Tornionjoki (ja eina Suomijos ir Švedijos siena), Oulujoki. Į Barentso jūrą teka Tenojoki (ja eina Suomijos ir Norvegijos siena). Upės slenkstėtos, yra krioklių, iš jų žymiausias – Imatros krioklys (aukštis 18,4 m) Vuoksos upėje (Suomijos pietryčiuose, netoli Rusijos Federacijos sienos).
Haukivesi ežeras (Saimos ežerų sistema)
Suomija – ežerų kraštas. Suomijoje yra 187 888 ežerai, didesni kaip 500 m2. Vyrauja nedideli ežerai; yra 309 ežerai, didesni kaip 10 km2, 17 ežerų, didesnių kaip 200 km2. Daugiausia ežerų Suomijos ežeringojoje plynaukštėje, ypač jos pietrytinėje dalyje. Didžiausias ežeras – Saimaa. Daugelis ežerų jungiasi vienas su kitu, sudarydami dideles ežerų sistemas (didžiausia – Saimos ežerų sistema, apie 4400 km2). Suomijos šiaurinėje dalyje didžiausias ežeras – Inari (Inarijärvi). Didžiausi šalies ežerai surašyti lentelėje. Suomije ežerai būna užšalę 5–8 mėnesius. Pelkės ir durpynai užima apie 29 % Suomijos teritorijos (daugiausia jų į šiaurę nuo 64° šiaurės platumos).
Inari ežeras ir jo apylinkės
1
* priklauso Saimos ežerų sistemai
Dirvožemiai
Suomijos pietinėje dalyje (Turku, Tamperės, Lahti, Helsinkio apylinkėse) nedidelius plotus užima derlingi rudžemiai. Kitur vyrauja seklūs, dažnai glėjiški jauražemiai, susidarę daugiausia iš kristalinių uolienų dūlėsių, kalnuose – uolėtžemiai, pradžiažemiai. Visur yra durpžemių (daugiausia Rytų Botnijos žemumos šiaurinėje dalyje). Suomijos šiaurės rytuose, tundroje, yra nedidelių durpžemių plotų, susidariusių ant daugiamečio įšalo.
Augalija
Pagal floristinį padalijimą Suomija priklauso holarktinės karalystės cirkumborealinei floristinei sričiai. Florą sudaro apie 3550 induočių augalų rūšių (iš jų daugiau kaip 810 yra svetimžemės), apie 890 samanų ir kerpsamanių rūšių. Beveik visos endeminės augalų rūšys priklauso kiaulpienės ir vanagės gentims. Į Raudonąją knygą įrašyta 180 rūšių induočių augalų, 106 samanų ir kerpsamanių rūšys.
Suomijos miškai
Suomija yra borealinių spygliuočių miškų zonoje, kurie užima apie 74 % šalies teritorijos. Didžiausią miškų dalį sudaro pušynai, augantys pelkinėse buveinėse arba ant granitinių uolienų, kurias dengia labai plonas dirvožemio sluoksnis. Pelkiniuose pušynuose vyrauja žemaūgiai krūmai ir krūmokšniai: gailiai, viržiai, mėlynės, bruknės, vaivorai, beržai keružiai, vešli samanų, ypač kiminų, danga. Eglynai paplitę vietovėse, kuriose gana storas derlingo dirvožemio sluoksnis. Nemažus plotus užima beržynai, kuriuose auga plaukuotieji ir karpotieji beržai, pelkėtose vietose gausu juodalksnynų. Dėl perteklinio drėkinimo ir lėto vandens garavimo yra palankios sąlygos pelkėms susidaryti. Vyrauja aukštapelkės, gerokai mažiau tarpinių pelkių ir žemapelkių. Pietvakarinėje dalyje yra plačialapių ir mišriųjų miškų, kuriuose auga paprastieji ąžuolai, mažalapės liepos, paprastieji uosiai.
Beveik visos pievos yra antropogeninės kilmės, jos išlieka tik dėl žmonių ūkinės veiklos (gyvulių ganiavos, šienavimo).
849
Gyvūnija
Gyvena apie 30 rūšių graužikų (voverės, norveginiai lemingai), vabzdžiaėdžiai (kirstukai, ežiai, kurmiai), šikšnosparniai, kiškiai, laukiniai triušiai, iš plėšriųjų dažni kiauniniai (žebenkštys, šermuonėliai, barsukai), reti rudieji lokiai, ūdros, poliarinės lapės, vilkai, erniai, lūšys. Daugelyje teritorijų yra šernų, stirnų, šiaurinių elnių, briedžių. Aklimatizuoti usūriniai šunys, introdukuota ondatros, nutrijos, muflonai, baltauodegiai ir taurieji elniai. Apie 340 rūšių paukščių, gausu sėjikinių ir žvirblinių paukščių. Miškingose vietovėse gyvena didieji margieji geniai, meletos, gegutės, kurtiniai, tetervinai, jerubės, dažni vištvanagiai, paukštvanagiai, suopiai, yra kilniųjų erelių, vapsvaėdžių, sketsakalių, didžiųjų apuokų, pelėdų, prie vandens telkinių – didžiosios antys, gulbės, didieji baubliai, garniai, ausuotieji kragai. Nedaug roplių (geltonskruosčiai žalčiai, angys, gyvavedžiai driežai, gluodenai, Alandų salose – lygiažvyniai žalčiai) ir varliagyvių rūšių (tritonai, varlės ir paprastosios rupūžės).
šiauriniai elniai (Laplandija)
retas Suomijoje rudasis lokys
2005
Aplinkos apsauga
Suomijos natūrali aplinka dėl žmogaus veiklos palyginti menkai pakitusi. Aplinkos pusiausvyrą palaiko miškai, užimantys daugiau kaip 70 % Suomijos teritorijos. Saugomos šalies teritorijos užima 50 902 km2 (15 %).
Hossos nacionalinis parkas
Suomijoje yra 37 nacionaliniai parkai, jie užima 8873 km2 (apie 2,6 % Suomijos teritorijos). Didžiausi nacionaliniai parkai – Lemmenjoki nacionalinis parkas (2850 km2, įkurtas 1956), Urho Kekkoneno (2550 km2, įkurtas 1983), Pallaso-Yllästunturi (1020 km2, įkurtas 2005; visi Laplandijoje). Daug nacionalinių parkų Suomijos vidurinėje ir pietinėje dalyje. 4 nacionaliniai parkai apima pakrantės salas Botnijos ir Suomijos įlankose. Yra gamtos parkų, rezervatų, kitų saugomų teritorijų (durpynų, miškų). Kvarkeno salynas (apie 5600 salų ties Botnijos įlankos kranto vidurine dalimi) kartu su Švedijos Aukštuoju krantu įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą (2000 ir 2006). 2 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai – Šiaurės Karelijos (įkurtas 1992) ir Archipelago jūros (1994). 49 Ramsaro konvencijos (Suomijoje įsigaliojo 1975) saugomos vietovės (plotas 7995 km2).
Europos ekologinio tinklo Natura 2000 saugomos teritorijos: 456 turinčios paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusą, 1634 – buveinių apsaugai svarbios teritorijos statusą.
Suomijos konstitucinė santvarka
Suomijos partijos ir profsąjungos