Súomijos istòrija
Ikivalstybiniai laikai
Pirmieji žmonės dabartinės Suomijos teritorijoje buvo šiaurės elnių medžiotojai, kurie atklysdavo pasibaigus paskutiniam ledynmečiui. Randama paleolito Svidrų ir mezolito Kundos kultūros gyvenviečių liekanų. Jau penktame tūkstantmetyje prieš Kristų krašto gyventojai bendravo su skandinavų ir baltų protėviais. Antro tūkstantmečio prieš Kristų pirmoje pusėje dalis gyventojų ėmė kurtis sėsliai, verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste, kiti liko klajokliai. Pirmame tūkstantmetyje Suomijos teritorijos pietvakariuose gyveno sumų (suomių, finų), centrinėje dalyje – emų ir vakarų karelų (iš jų vėliau susiformavo suomių tauta) gentys, šiaurinėje dalyje klajojo samiai.
Sammallahdenmäki bronzos amžiaus kapinynas prie Raumos – pasaulio paveldo vertybė
Viduriniai amžiai
9–11 a. per Suomių įlanką atplaukdavo skandinavų vikingai. 11–12 a. prasidėjo švedų ekspansija į Suomiją iš vakarų ir rusų – iš rytų. 12 a. Švedija surengė 3 kryžiaus žygius į Suomijos teritoriją. Per pirmąjį kryžiaus žygį (1155 ar 1157) įkurtas Åbo (dabar Turku) tapo vyskupijos centru. 1249–50 Birgeris Jarlas paskelbė dalį Suomijos – Hämę – Švedijos dalimi. 1284 įkurta Suomijos kunigaikštystė (nuo 1581 didžioji kunigaikštystė) iki 1809 priklausė Švedijai. 1293 kryžiaus žygis buvo nukreiptas prieš Didžiojo Naugardo stačiatikių misijas Karelijoje; pastatyta Vyborgo (suomiškai Viipuri) pilis. Skverbdamasi į suomių ir karelų žemes Švedija susidūrė su Naugardo respublika. 1323 Orechovo taika pirmą kartą nustatyta Švedijos ir Naugardo siena Suomijoje – nuo Karelijos sąsmaukos per Kareliją į šiaurės vakarus. Kalmaro unijos laikotarpiu (1397–1523) Suomiją su Švedija valdė Danijos karaliai.
Åbo (dabar Turku) pilis
Švedijos valdymas
Suomijos visuomenė vystėsi švedų ir kitų Skandinavijos šalių pavyzdžiu. Galiojo švedų teisė, nuo 1362 Suomijos bajorų delegatai galėjo dalyvauti Švedijos karalių rinkimuose, Suomijos luomų atstovai buvo renkami į Švedijos Riksdagą. Vyko švedų kolonizacija, daugiausia vakarų ir pietų pakrantėse, aukštieji Suomijos luomai buvo švedų kilmės arba perėmę švedų kalbą ir kultūrą. Didelę dalį miestų gyventojų sudarė vokiečiai.
Valdant Gustavui I Vazai (1523–60) Švedijoje įvesta liuteronybė iki 16 a. pabaigos įsitvirtino visoje šalyje, t. p. ir Suomijoje. Su nauju tikėjimu atsirado spauda suomių kalba (M. Agricolos Abėcėlė apie 1543, Maldynas 1544). 16 a. antroje pusėje–17 a. pradžioje kariaudama su Rusija (Rusijos–Švedijos karai) Švedija prisijungė šios vakarų ir šiaurės vakarų žemių, Suomijos siena pasiekė Barentso jūrą. Pagal 1617 Stolbovo taiką Švedijai atiteko Pietvakarių Karelija (su Korela, dabar Priozersk) ir Ingrija. Karai labai nualino Suomiją, ypač jos valstiečius, dėl to 1596–97 kilo didžiausias šalies istorijoje valstiečių sukilimas – Kuokų karas. 17 a. Suomijos ūkis ir kultūra atsigavo: atidaryta parapinių mokyklų, gimnazijų, 1640 Åbo įkurtas universitetas (Helsinkio universitetas).
Suomijos didžiosios kunigaikštystės žemėlapis (1662)
Sparčią Suomijos raidą 17 a. pabaigoje nutraukė nederlius ir badas, 1700–21 Šiaurės karas, kuris vyko ir Suomijos teritorijoje. 1710–21 ir 1742–43 Suomija buvo okupuota Rusijos kariuomenės, sugriautas ūkis, sumažėjo gyventojų. Pagal 1721 Nystado taiką prie Rusijos prijungta Vakarų ir Vidurio Karelija (su Vyborgu ir Korela), Ingrija. Pagal Åbo taiką Rusijai atiteko Suomijos pietinė dalis – valstybių siena priartėjo prie Helsinkio. Suomijoje nerimauta dėl galimų tolesnių karo veiksmų ir krašto niokojimo, imta abejoti, ar Švedija tinkamai rūpinasi Suomijos reikalais. 1788–90 Kai kurie švedų ir suomių karininkų Anjalos lygos nariai siūlė atskirti Suomiją nuo Švedijos ir suteikti jai autonomiją. G. M. Sprengtportenas iškėlė Suomijos valstybės, susietos su Rusija protektoratu, idėją. 18 a. antroje pusėje pagyvėjo Suomijos mokslinis ir kultūrinis gyvenimas, imta domėtis krašto etnografija ir istorija.
Rusijos valdymas
Aleksandras II skelbia Suomijos Seimo sesijos pradžią, 1863 (aliejus, 1865, dailininkas Robertas Ekmanas, Bajorų rūmai Helsinkyje)
Per 1808–09 Rusijos–Švedijos karą Suomiją vėl užėmė Rusijos kariuomenė. Pagal 1809 Fredrikshamno taiką visa Suomija ir Alandų salos atiteko Rusijai. 1809 Suomija tapo Rusijos imperijos autonomine Suomijos didžiąja kunigaikštyste. 19 a. viduryje Suomijos autonomija buvo varžoma – Seimas nebuvo šaukiamas iki 1863, sustiprinta cenzūra, 1850 uždrausta leisti knygas suomių kalba (išskyrus žemės ūkio ir religinę literatūrą). Rusijai nusilpus po 1853–56 Krymo karo ir valdant imperatoriui Aleksandrui II (1855–81) Suomijos politinė padėtis suliberalėjo. Fenomanų sąjūdis (vadovas J. V. Snellmanas) siekė suomių ir švedų kalbų lygiateisiškumo, tam priešinosi švedomanai. Po 1863 suomių kalba pamažu tapo oficiali mokyklose ir valstybinėse įstaigose.
Helsinkio uosto krantinė (apie 1895)
Svarbiausia Suomijos ūkio šaka pasidarė medienos apdirbimo ir popieriaus pramonė, pastatyta metalurgijos įmonių, 1845–56 iškastas Saimos kanalas. Žemės ūkyje plėtota pienininkystė. 1862 pradėjo veikti pirmasis geležinkelis (Helsinkis–Hämeenlinna). 1860 įvesta Suomijos markė. Gyventojų nuo 1,843 mln. (1860) padaugėjo iki 3,2 mln. (1913), švedų mažėjo, daugėjo darbininkų ir miesto gyventojų. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje vyko masinė ekonominė emigracija, daugiausia į Jungtines Amerikos Valstijas; 1880–1930 iš Suomijos išvyko apie 380 000 žmonių. 19 a. pabaigoje Rusijoje nutarta panaikinti Suomijos valdymo ir teisės ypatumus. 1899 imperatoriaus Nikolajaus II manifestą represijomis įgyvendino generalgubernatorius N. Bobrikovas.
Gresiant autonomijos panaikinimui suklestėjo suomių kultūra, kūrė A. Gallénas‑Kallela, P. Halonenas, J. Sibelius ir kiti. 1905 kilusi revoliucija privertė Rusiją keisti politiką – 1905 grąžinta iki 1899 buvusi administracinė sistema. 1906 įvykdyta Suomijos parlamento reforma: luominį seimą pakeitė vienų rūmų parlamentas Eduskunta, tiesiogiai renkamas visuotiniais rinkimais (pirmąkart Europoje rinkimų teisę gavo ir moterys). 19–20 a. sandūroje Suomijos politiniame gyvenime atsirado naujų srovių. 1889 fenomanai skilo į autonomijos išsaugojimo šalininkus jaunasuomius ir nuosaikius senasuomius. 1899 įkurta Suomijos socialdemokratų partija nuo pirmųjų Eduskuntos rinkimų (1907) turėjo didžiausią visuomenės palaikymą. 1906 įkurta Švedų liaudies partija atstovavo švedų mažumai, Agrarų sąjunga (įkurta 1906; Suomijos centras) – valstiečiams.
Nepriklausomybės laikai
1917 įvykus Rusijos Vasario revoliucijai ir Spalio perversmui, I pasaulinio karo Rytų fronte laimint vokiečiams, 1917 12 06 Eduskunta paskelbė Suomijos nepriklausomybę. Pirmuoju nepriklausomos Suomijos vyriausybės vadovu tapo P. E. Svinhufvudas. 1918 pradžioje Suomijos nepriklausomybę pripažino Sovietų Rusija, Vokietija, Prancūzija. 1918 01–05 Suomijos pilietinį karą laimėjo vokiečių remiamos dešiniosios jėgos (vadinamieji baltieji). Vokietijos pastangas įtraukti Suomiją į savo įtakos sferą nutraukė kapituliacija. Suomija suartėjo su Antantės valstybėmis, 1919 buvo jų pripažinta. 1919 06 21 priimta konstitucija paskelbė Suomiją prezidentine respublika, 1919 07 25 išrinktas pirmasis Suomijos prezidentas K. J. Ståhlbergas. 1920 10 14 Suomija pasirašė Tartu taikos sutartį su Sovietų Rusija, ja įtvirtinta 1917 buvusi valstybių siena (Suomija atsisakė pretenzijų į Rytų Kareliją). 1920 Suomija tapo Tautų Sąjungos nare.
suomiai Senato aikštėje laukia Suomijos nepriklausomybės paskelbimo (Helsinkis, 1917 12 05)
Baltosios gvardijos pergalės paradą priima generolas C. G. E. Mannerheimas (Helsinkis, 1918 05 16)
1918–39 pasikeitė beveik 20 vyriausybių, daugiausia centro ir dešiniųjų koalicijų. Plėtėsi medienos apdirbimo pramonė, nuo 1922 etapais vykdyta žemės reforma, išdalyti dvarai, turintys daugiau kaip 200 ha žemės. 1929 įkurtas profašistinis Lapua judėjimas 1932 bandė įvykdyti valstybės perversmą. Jausdama Sovietų Rusijos grėsmę Suomija derėjosi su Lenkija, Estija ir Latvija dėl Baltijos sąjungos sudarymo (1922 pasirašytos sutarties Suomija neratifikavo), bandė suartėti su neutraliomis Skandinavijos valstybėmis, Švedija. Nuo I pasaulinio karo ir Suomijos pilietinio karo išliko geri santykiai su Vokietija. Karelijos sąsmaukoje palei sieną su SSRS 1929–39 įrengta gynybinių įtvirtinimų Mannerheimo linija. 1932 pasirašyta Suomijos ir SSRS nepuolimo sutartis. 1938–39 Suomija atsisakė pasirašyti SSRS siūlomus savitarpio pagalbos ir kolektyvinio saugumo susitarimus, 1939 atmetė ir Vokietijos pasiūlytą nepuolimo sutartį. Pagal SSRS ir nacių Vokietijos 1939 08 23 pasirašytą Molotovo–Ribbentropo paktą Suomija pateko į SSRS įtakos sferą. 1939 11 28 SSRS denonsavo nepuolimo sutartį (1932), nutraukė diplomatinius santykius. 1939 11 30 prasidėjęs SSRS–Suomijos karas 1940 03 12 baigėsi Suomijos kapituliacija. Maskvos taikos sutartimi Suomija neteko jai priklausančios Rybačio pusiasalio dalies, teritorijų į šiaurę nuo Ladogos ežero, Karelijos sąsmaukos (su Vyborgu) ir Hanko pusiasalio, bet išsaugojo nepriklausomybę.
II pasaulinis karas ir pokaris
Suomijos kariai tarp užimtų SSRS prieštankinių įtvirtinimų (1941 07)
Siekdama atgauti 1940 prarastas žemes, 1941 06 Suomija stojo į II pasaulinį karą nacių Vokietijos pusėje (formaliai sąjungininke netapo), 1941 11 25 prisijungė prie Antikominterno pakto. 1941 12 06 karą Suomijai paskelbė Didžioji Britanija, 1944 06 30 Jungtinės Amerikos Valstijos nutraukė diplomatinius santykius. Karo eiga privertė Suomiją pradėti derybas su SSRS. 1944 09 02 ji nutraukė santykius su Vokietija, 09 19 sudarė paliaubas su Didžiąja Britanija ir SSRS šios primestomis sąlygomis. Iki 1945 04 Suomija kovojo su vokiečių kariniais daliniais šalies šiaurėje. Pagal 1944 09 paliaubas (jų sąlygas patvirtino 1947 02 10 Paryžiaus taikos sutartis) Suomija atidavė SSRS Petsamo (dabar Pečenga; vienintelis Suomijos turėtas išėjimas į Arkties vandenyną), 50 m. išnuomojo jai Porkkalos pusiasalį (netoli Helsinkio) karinei bazei (veikė iki 1956).
1948 Suomija pasirašė SSRS primestą bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutartį, užsienio politikos svarbiausiu principu tapo oficialus neutralumas palaikant glaudžius santykius su SSRS (finliandizacija). Prezidentai J. K. Paasikivi (1946–56) ir U. K. Kekkonenas (1956–81), siekdami išsaugoti gerus santykius su SSRS, toleravo jos kišimąsi ir į vidaus reikalus (pvz., į vyriausybę įtraukta komunistų, 1958 priversta atsistatydinti K.‑A. Fagerholmo vyriausybė), vėliau priešinosi komunistų įtakos stiprėjimui šalyje. Per SSRS ir Varšuvos pakto šalių inicijuotą Helsinkio pasitarimą (1973–75) įkurta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), pasirašytas Helsinkio baigiamasis aktas. 20 a. trečiame ketvirtyje Suomijoje nebuvo vienos vyraujančios partijos; dėl smulkių partijų konkurencijos buvo sudaromos nestabilios koalicinės vyriausybės (1944–83 jų buvo daugiau kaip 30), dažniausiai dalyvaujant socialdemokratams ir Agrarų sąjungai. Nuo 20 a. 9 dešimtmečio padėtis ėmė keistis: daugiapartinės vyriausybės tapo stabilesnės, menko prezidento reikšmė. Žlugus Sovietų Sąjungai ir netekusi svarbaus prekybos partnerio Suomija išgyveno ekonominį sunkmetį: gamyba smuko, nedarbas išaugo iki 18,4 % (1994), prasidėjo finansų krizė. Per sunkmetį imtasi griežtos taupymo politikos, suartėta su Vakarų šalimis.
1995 Suomija įstojo į Europos Sąjungą (stojimą referendume parėmė 57 % gyventojų), 1999 įvestas euras. 1982–2012 Suomijos prezidentais rinkti socialdemokratų atstovai M. H. Koivisto, M. O. Ahtisaari, T. K. Halonen, 2012 rinkimus laimėjo konservatorius S. Niinistö (2018 perrinktas). 2000 priimta nauja Suomijos konstitucija apribojo prezidento galias ir įtvirtino parlamentinės respublikos formą. Per 2019 04 14 parlamento rinkimus Suomijos socialdemokratų partija gavo 17,7 %, euroskeptiška ir prieš imigraciją nusiteikusi Suomių partija (įkurta 1995) – 17,5 % rinkėjų balsų. 2019 06 06 prisaikdinta socialdemokratų vadovo Antti Rinneʼs vadovaujama koalicinė vyriausybė (be socialdemokratų, įėjo Suomijos centro, Žaliosios lygos, Kairiųjų sąjungos ir Švedų liaudies partijos atstovai).
prezidentas Sauli Niinistö
Anti Rinneʼs centro kairės vyriausybei praradus vieno koalicijos partnerių (Suomijos centro) pasitikėjimą ir atsistatydinus, 2019 12 10 ministre pirmininke tapo S. Marin (2020 08 išrinkta ir Suomijos socialdemokratų partijos pirmininke; vadovauja koalicinei 5 partijų vyriausybei). Rusijai 2022 02 24 užpuolus Ukrainą Suomijos vyriausybė priėmė sprendimą tiekti Ukrainai ginklus, 2020 05 kartu su prezidentu S. V. Niinisto pritarė Suomijos narystei NATO. 2022 05 18 Suomija pateikė oficialią paraišką stoti į NATO, 2023 04 04 oficialiai tapo NATO nare. Po 2023 04 parlamento rinkimų birželį sudaryta 4 partijų dešiniojo centro vyriausybė, kuriai vadovauja rinkimus laimėjusios konservatyvios Nacionalinės koalicijos partijos lyderis Petteri Orpo. 2024 01–02 prezidento rinkimus laimėjo Nacionalinės koalicijos partijai atstovaujantis A. Stubbas (II ture surinko 51,6 % rinkėjų balsų ir įveikė Žaliųjų lygos atstovą Pekką Haavisto).
Nuo 1955 Jungtinių Tautų ir Šiaurės Tarybos, nuo 1973 – ESBO, nuo 1986 – Europos laisvosios prekybos asociacijos (EFTA), nuo 1989 – Europos Tarybos, nuo 1995 – ES narė.
Suomijos konstitucinė santvarka
Suomijos partijos ir profsąjungos