Suomijos pilietinis karas
Súomijos piliẽtinis kãras, 1918 01–05 vykęs Suomijos vidaus karinis konfliktas tarp Sovietų Rusijos remiamų radikalių socialdemokratų vadovaujamų darbininkų ir bežemių valstiečių (vadinamųjų raudonųjų) ir Suomijos vyriausybės atstovaujamų vidurinių visuomenės sluoksnių – nepriklausomybės šalininkų (vadinamųjų baltųjų). Dėl I pasaulinio karo pablogėjus Suomijos darbininkų padėčiai, t. p. dėl 1917 revoliucinių įvykių Rusijoje Suomijoje kilo streikų ir neramumų, suaktyvėjo profesinės sąjungos, pavasarį pradėjo kurtis Raudonosios gvardijos savanorių daliniai. 1918 01 radikalūs kairieji socialdemokratai, Sovietų Rusijos (ir paties V. Lenino) skatinami, nutarė perimti valdžią. 01 28 naktį raudonieji užėmė valdžios ir kitas strategines įstaigas Helsinkyje, kituose miestuose, sudarė vadinamąją liaudies vyriausybę,
gatvių kovos Helsinkyje (1918 04)
Padedami Sovietų Rusijos karinių dalinių (apie 10 000 žm., dauguma liko Suomijoje po I pasaulinio karo), jie įsitvirtino šalies pietuose. Suomijos vyriausybė (pirmininkas P. E. Svinhufvudas) ir besikurianti Suomijos kariuomenė (vadas C. G. E. Mannerheimas) pasitraukė į šalies šiaurę (vyriausybė veikė Vaasoje) ir kreipėsi pagalbos į Vokietiją. Vokietijos kariuomenės desantai (14 000–15 000 žm.) buvo išlaipinti Alandų salose, ties Hanko (R. G. A. von der Goltzo vadovaujama Baltijos divizija), ties Loviisa (prie Suomių įlankos, į rytus nuo Helsinkio). Suomijos kariuomenė 04 06 laimėjo mūšį prie Tamperės, 04 14 Vokietijos daliniai – prie Helsinkio, 04 29 – prie Viipuri (dabar Vyborgas, Rusija). Iki gegužės pradžios paskutiniai raudonieji pasidavė.
Baltosios gvardijos kulkosvaidininkai (1918 04 19)
Pilietiniame kare dalyvavo apie 170 000 žm. (daugmaž po lygiai abiejose pusėse), apie 36 600 jų žuvo. Gegužės pradžioje karo belaisvių stovyklose buvo apie 70 000 raudonųjų, per 1918 vasarą apie 11 000 (kitais duomenimis, apie 13 500) jų mirė nuo ligų ir bado, Po karo nuteista apie 70 000 asmenų (daugiausia už valstybės išdavimą), mirties bausme – 555; iš jų įvykdyta 113.
Tampere po mūšio (1918 04)