súomių kalbà, uraliečių kalbų šeimos finų kalbų šakos kalba. Suomijos pagrindinė valstybinė kalba (kartu su švedų kalba; apie 5,2 mln. kalbančiųjų), oficialios regioninės kalbos statusą turi Švedijoje (Norrbotteno leno šiaurės vakaruose), dar vartojama Norvegijoje, Estijoje, Rusijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš viso apie 6,5 mln. kalbančiųjų. Viena oficialių Europos Sąjungos kalbų. Skiriamos 8 pagrindinės tarmės (rytų ir vakarų tarmių grupės). Artima estų, karelų, lyvių kalboms.
Suomių kalba turi 8 balsius ir 13 priebalsių, kurie gali būti ilgieji ir trumpieji, 18 dvibalsių. Būdinga balsių harmonija. Žodžio pradžioje ir pabaigoje gali būti tik vienas priebalsis. Kirtis fiksuotas (kirčiuojamas pirmasis žodžio skiemuo). Suomių kalba agliutinacinė su fleksiniais elementais. Būdingos linksnio (14), nuosakos (4), laiko, skaičiaus, asmens ir kitos gramatinės kategorijos. Gramatinės giminės kategorijos neturi. Skiriami veiksmažodžių 2 asmenavimo tipai. Vartojami prielinksniai ir polinksniai. Darybai būdinga sufiksacija, sudūrimas. Daug ilgų žodžių. Sakinio struktūra gana laisva.
ABC-kiria – pirmosios knygos suomių kalba (apie 1543 išleido M. Agricola) – viršelis
Skiriama senasis (1540–1820) ir naujasis (nuo 1820) bendrinės kalbos raidos etapai. Dėl švedų kalbos įtakos keletą šimtmečių daugiausia buvo vartojama buityje, tik 1863 gavo lygias teises su švedų kalba. Nuo 1919 Suomijoje turi oficialųjį statusą. Naudojamas raštas lotyniškosios abėcėlės pagrindu. Biblija išversta 1642.
85