superègo (super… + ego), psichoanalizėje – viena iš trijų (dar ego ir id) asmenybės struktūros dalių – tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Superego formavimosi mechanizmas yra internalizacija (kitų žmonių požiūrių, nuomonių, standartų, vertinimų perėmimas). Pagrindinė užduotis – remiantis dorovės standartais įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą. Sudaro ego idealas (tėvų tikslai ir vertybės, kuriomis vaikas nuoširdžiai žavisi ir nori vadovautis; vaikui subrendus naujų identifikacijų veikiamas šis idealas kinta) ir sąžinė (elgesys, už kurį tėvai baudžia vaiką versdami jį jaustis kaltą), pagrįsti šeimos ir visuomenės dorinėmis normomis. Superego priešinasi id instinktyviems potraukiams. Asmenybės sąmoningas ego, kontroliuodamas impulsus ir veiksmus, vadovaujasi superego taisyklėmis ir nurodymais, nes superego vertina ne tik ego elgesį, bet ir ego mintis. Superego padeda išsaugoti tradicijas ir tęstinumą, iš kartos į kartą perduodamas vertybes. Superego raida prasideda ketvirtais‑penktais gyvenimo metais, kai vaikas pradeda tapatinti save su tėvų dorovės standartais ir paklūsta suaugusiųjų reikalavimams. Superego nepaisymas gali sukelti kaltės jausmą.
Superego terminą 1923 pirmą kartą pavartojo S. Freudas knygoje Ego ir Id.