superfcijus (lot. superficies – paviršius), užstãtymo téisė, teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams joje statyti, juos įsigyti bei valdyti nuosavybės teise arba žemės gelmėms naudoti. Gali būti suteikta neatsižvelgiant į superficijaus būsimojo turėtojo kitą daiktinę teisę arba jos suteikimas gali priklausyti nuo kitos daiktinės teisės ar nuo nekilnojamojo daikto nuomos. Pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui superficijus išlieka.
Įsigijęs superficijų jos turėtojas gali sumokėti žemės savininkui visą sumą iš karto arba mokėti periodiškai. Superficijaus turėtojas gali ant kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti ar turėti nuosavybės teise statinius bei daugiamečius sodinius. Nustatant superficijų gali būti apribota jo turėtojo teisė statyti, naudoti ar griauti statinius bei sodinti ar naikinti sodinius. Superficijus gali būti terminuotas arba neterminuotas, nustatomas žemės savininko ir superficijaus turėtoju tampančio asmens susitarimu arba testamentu.
Atsirado senovės Romoje.
Lietuvoje pagal Civilinį kodeksą (2000, įsigaliojo 2001) superficijus baigiasi, kai žemės savininku ir superficijaus turėtoju tampa vienas asmuo, pasibaigus superficijaus sutarties terminui, dėl senaties (jei superficijaus turėtojas 10 m. nesinaudoja superficijaus objektu), superficijaus turėtojui nemokant mokesčio daugiau kaip 2 m., nelikus statinių ar sodinių (jei šalys nesusitarė kitaip). Pasibaigus superficijui nuosavybės teisė į statinius ar sodinius pereina žemės savininkui, kuris dažniausiai turi išpirkti juos pagal vertę. Superficijaus turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jei atkuria žemės būklę, kuri buvo iki jam įsigyjant superficijų, ir jei nebuvo susitarta kitaip.