surdopedagògika (lot. surdus – kurčias + pedagogika), specialiosios pedagogikos šaka, tirianti neprigirdinčių ir kurčių vaikų mokymą ir ugdymą.
Surdopedagogikos turinys
Surdopedagogikos tikslas – kuo geriau išlavinti ir panaudoti likusią klausą, formuoti žodinę kalbą, ugdyti žodinį loginį mąstymą.
Surdopedagogika susideda iš neprigirdinčių ir kurčių vaikų mokymo teorijos bei istorijos, įvairių dalykų mokymo metodikos. Kurti ir neprigirdintys vaikai mokomi gestų kalbos, skaityti, rašyti, skaičiuoti, suprasti kalbą iš lūpų, tarti žodžius, kai kurie – ir kalbėti, taip pat įgyti specialybę specialiojo ugdymo mokyklose (kurčiųjų mokyklos).
Surdopedagogika remiasi otorinolaringologija, logopedija, surdopsichologija, fiziologija, kalbotyra, komunikacijų teorija. Tobulinti surdopedagogikos metodus padeda surdotechnika.
Ištakos
Jau senovės Graikijoje Aristotelis kėlė mintį, kad galima ir reikia padėti kurtiesiems, bet mokyti kurčius ir neprigirdinčius vaikus pradėta tik 16–17 amžiuje Ispanijoje (Pedro Ponce de Leónas, 1520–1584, Juanas Pablo Bonetas, 1579–1623). Pirmąją pasaulietinę kurčiųjų mokyklą Paryžiuje įsteigė kunigas Ch. M. de l’Épée.
Surdopedagogika Lietuvoje
Lietuvoje surdopedagogikos problemomis pradėta domėtis 18 amžiaus pabaigoje–19 amžiaus pradžioje. Pirmojoje Vilniaus kurčnebylių mokykloje (įkurta 1805; steigėjas – vyskupas J. N. Kosakovskis), Vilniaus universiteto Kurčnebylių institute (įkurtas 1823) dirbo pirmieji Lietuvos surdopedagogikos specialistai A. Zigmuntas, K. Malakauskas.
Vėliau kurčiųjų mokymas nutrūko, tik 1922 kunigas P. Januševičius Vaikelio Jėzaus draugijoje Kaune įsteigė pradžios amatų mokyklą našlaičiams su negalia (ir kurtiesiems) globoti ir auklėti. 20 amžiaus 3–4 dešimtmetyje medicinos ir pedagogikos leidiniuose surdopedagogikos problemas nagrinėjo P. Avižonis, J. Blažys, P. Daunys, J. Laužikas, V. Lazersonas, J. Vabalas‑Gudaitis. Kurčiųjų gydymo, ugdymo, visuomeninio adaptavimo klausimams buvo skirtas specialus leidinys Mūsų kurtieji‑nebylieji (1940).
Po Antrojo pasaulinio karo surdopedagogikos problemas nagrinėjo S. Paukštytė-Grinevičienė, Albina Sirgedienė. 20 amžiaus viduryje–21 amžiaus pradžioje kurčiųjų mokyklos raidos, jų mokymo patirties temas nagrinėjo ir šioms mokykloms vadovėlių išleido A. Ališauskas, J. Glembockis, Bronius Jauniškis, V. Karvelis, Gražina Morozova, Laimutė Stasė Tamošiūnienė. 1958 Vilniaus pedagoginiame institute (nuo 1992 Vilniaus pedagoginis universitetas, nuo 2011 Lietuvos edukologijos universitetas, nuo 2018 07 01 Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) pradėti rengti surdopedagogikos specialistai. 1960 surdopedagogikos specialistų rengimo ir tiriamojo darbo centru tapo Šiaulių pedagoginis institutas (nuo 1997 Šiaulių universitetas, nuo 2021 Vilniaus univeristeto Šiaulių akademija).