gelžbetoninės surenkamosios konstrukcijos
sùrenkamosios konstrùkcijos, statybinės konstrukcijos, montuojamos iš atskirai įmonėse arba specialiuose poligonuose pagamintų elementų. Būna nuolatinės ir išardomos (jų elementai naudojami daug kartų, pvz., pastoliai, laikinieji pastatai), vienalytės (gelžbetoninės, betoninės, medinės, metalinės) ir kompleksinės. Iš surenkamųjų konstrukcijų statoma greičiau, bet jos apsimoka tik tada, kai elementų yra nedaug, jie unifikuoti ir tipizuoti, o elementų jungtys paprastos, stiprios ir patikimos. Be to, statinių iš surenkamųjų konstrukcijų išvaizda labai vienoda, formos neįvairios. Surenkamosios yra metalinės konstrukcijos, dauguma gelžbetoninių pastatų laikančiųjų konstrukcijų (kolonos, sijos, rėmsijės, arkos, santvaros, denginių, perdangų, sienų plokštės, laiptai), bokštų, elevatorių, tiltų, tunelių elementai, poliai, pabėgiai, vamzdžiai, pamatų ir sienų blokai, kelių ir gatvių elementai. Iš medinių surenkamųjų konstrukcijų statomi nedideli gyvenamijei namai (pvz., skydiniai namai), sandėliai, salės, laikinieji pastatai, nedideli tiltai, surenkamos yra medinės klijuotosios pastatų konstrukcijos – sijos, santvaros, arkos, rėmai.
Seniausios surenkamosios konstrukcijos yra medinės – jos jau buvo naudojamos senovės Romoje 1 a. prieš Kristų. Plieninės surenkamosios konstrukcijos pradėtos naudoti 19 a. viduryje, gelžbetoninės surenkamosios konstrukcijos – 20 a. pradžioje, klijuotosios medinės ir aliumininės surenkamosios konstrukcijos – 20 a. viduryje.