Surinãmo istòrija
Ikikolonijiniai ir kolonijiniai laikai
Iki atvykstant europiečiams dabartinio Surinamo teritorijoje gyveno surinų, vėliau aravakų ir karibų genčių indėnai. 1499 šioje teritorijoje išsilaipino ispanų jūrininko A. de Hojedos konkistadorai. 1551 Surinamo upės deltoje olandų pirkliai įkūrė Surinamo gyvenvietę, jos vardu imta vadinti visą kraštą. 16 a. pabaigoje Surinamą užvaldė Ispanija, 1630 – Anglija. Po Anglijos–Olandijos karų 1667 Bredos sutartimi mainais į Naujųjų Nyderlandų koloniją Šiaurės Amerikoje Surinamas atiteko Olandijai ir buvo pavadintas Olandijos Gviana. Nuo 1682 olandų Vest Indijos bendrovė čia plėtė cukranendrių ir kavos plantacijas, kuriose dirbo iš Afrikos atvežti juodaodžiai vergai. Pabėgę vergai miškuose kūrė maronų bendruomenes, 1772 apgulė Paramaribą, 1780 išsikovojo autonomiją. 1799–1802 ir 1804–14 Surinamą valdė Didžioji Britanija; sienas su Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos Gvianomis nustatė 1814–15 Paryžiaus ir Londono susitarimai. 1863 panaikinus vergiją, skatinta darbininkų imigracija iš Indijos, Indonezijos ir Kinijos. 1866 kolonijai suteikta dalinė savivalda: greta gubernatoriaus įsteigta tautos taryba (olandiškai Staten van Suriname), į kurią galėjo būti renkami europiečių kilmės Surinamo gyventojai.
Gubernatoriaus rūmai Paramaribe (spalvota litografija, 1860–62, dailininkas Jacobas Eduardas van Heemskerck van Beestas)
20 a. pradžioje Suriname atradus boksitų telkinių šie iki II pasaulinio karo tapo eksporto pagrindine preke. 1954 Olandija suteikė Surinamui dalinę autonomiją, nuo 1973 pradėtos derybos dėl nepriklausomybės. Iki 1975 apie 1/3 šalies gyventojų (daugiausia europiečių, t. p. indų ir indoneziečių kilmės) emigravo į Olandiją.
Nepriklausomybės laikotarpis
1975 11 19 priimta Surinamo konstitucija, 11 25 paskelbta šalies nepriklausomybė. 1977 pirmuosius visuotinius rinkimus laimėjo kreolų koalicija, vadovaujama H. Arrono (Surinamo nacionalinė partija). Per 1980 02 25 karinį perversmą valdžią paėmė Nacionalinė karo taryba (olandiškai Nationale Militaire Raad), jos vadas pulkininkas leitenantas Dési Bouterse tapo tikruoju šalies vadovu, parlamentas paleistas, konstitucijos veikimas sustabdytas. 1987 priimta nauja konstitucija, D. Bouterse paskelbtas ir nominaliu valstybės vyriausiuoju vadovu. Dėl politinių oponentų persekiojimo (1982 12 suimta ir nužudyta 15 žymių Surinamo veikėjų, D. Bouterse’s diktatūros priešininkų) ir rasinių konfliktų šalis neteko užsienio šalių ekonominės paramos. D. Bouterse’s įtaką silpnino ir užsitęsęs pilietinis karas (1986–92) tarp kariuomenės ir maronų kilmės sukilėlių, vadovaujamų R. Brunsvijko. 1991 rinkimus į Nacionalinį Susirinkimą laimėjo koalicija Naujasis frontas; prezidentu išrinktas Surinamo nacionalinės partijos vadovas R. Venetiaanas apribojo kariuomenės politinę įtaką, privertė atsistatydinti D. Bouterse. Biudžeto suvaržymai padėjo pakelti šalies ūkį, bet sumenkino vyriausybės populiarumą. 1996 parlamento rinkimus laimėjo D. Bouterse’s vadovaujama Nacionalinė demokratų partija (prezidentas – J. Wijdenboschas), 2000 priešlaikinius ir 2005 rinkimus – Naujasis frontas (šalies prezidentu vėl tapo R. Venetiaanas), 2010 – koalicija Megacombinatie (svarbiausia koalicijos partija – Nacionalinė demokratų partija; prezidentas – buvęs diktatorius D. Bouterse, 2015 perrinktas). 2015 parlamento rinkimus vėl laimėjo Nacionalinė demokratų partija, 2020 rinkimus – indams ir musulmonams atstovaujanti Pažangioji reformų partija (įkurta 1949), jos pirmininkas Chanas Santokhi laimėjo ir prezidento rinkimus.
Jungtinių Tautų (1975), Karibų Sandraugos (1976), Amerikos valstybių organizacijos (1977), Lotynų Amerikos ekonominės sandraugos (1978) narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2013.
Surinamo konstitucinė santvarka
Surinamo partijos ir profsąjungos