sutartinės

sutartnės, lietuvių muzikinio folkloro rūšis. Dar vadinamos sutarinėmis, sutarytėmis, sektinėmis, saugėmis, apskritosiomis, paleistinėmis, kapotinėmis, čiūtelėmis, giesmėmis. Sutartinėse daug sinkretumo bruožų – siejama muzika (vokalinė, instrumentinė), poezija, choreografija, vaidybos elementai (mimika, gestai). Atsirado gimininės ir gentinės visuomenės raidos laikotarpiu (manoma, kilusios iš seniausių antifoninių paruginių ir heterofoninių giesmių), klestėjo 16–19 amžiuje. Buvo paplitusios Rytų Aukštaitijos šiaurėje (jų dar buvo aptinkama 20 a. antroje pusėje), beveik nežinomos Lietuvos kitose etnografinėse srityse.

Sutartinių rūšys, bruožai

šokamoji sutartinė Dobilėlis (1938, Kupiškis)

Skiriamos pirmykštės, tradicinės ir naujoviškosios sutartinės. Pirmykštėms sutartinėms būdinga pirminės polifonijos apraiškos (muzikos unisonas ir politekstija; heterofonija; dvibalsė polifonija ir fragmentiškas, dažnai monostrofinis, poetinis tekstas). Tradicinėms sutartinėms būdinga polifonijos, politekstijos, poliritmijos ir atlikimo būdų įvairovė, specifinių raiškos priemonių gausa. Naujoviškosios, paplitusios 20 a. pirmoje pusėje, išsiskiria vėlesnės kilmės poetiniais tekstais, artimais talalinėms (Buvo dūda Vilniuj, Mano maišas pakulinis), homofoniniu harmoniniu stiliumi, pagrindinių funkcijų akordika, basso ostinato. Buvo giedamos arba giedamos ir pučiamos mišrios sudėties (skudučiai, lamzdeliai, birbynės) ansamblių. Skiriamos vokalinės (giedamos, giedamos ir šokamos), vokalinės instrumentinės (naujoviškosios) ir instrumentinės sutartinės. Sutartines giedojo ir šoko moterys, griežė vyrai (moterys kartais skudučiuodavo).

Vokalinės sutartinės

Vokalinės sutartinės pagal formos plėtotę yra 2 rūšių: imitacinės (imitacija), sudarytos iš vienos melodijos (dažniausiai 2 kontrastiškų darinių), ir kontrapunktinės (kontrapunktas), pagrįstos 2 ir daugiau savarankiškų melodijų, kurioms būdinga kontrastiški ritmai ir intonacijos. Ritmas reguliarus, akcentinis, judrus motorinis, artimas šokio, darbo, ėjimo judesiui. Melodijų metras 2, kartais 3 dalių. Skiriami 3 pagrindiniai vokalinių sutartinių giedojimo būdai (žinoma daugiau kaip 40 atmainų): dvejinės, trejinės, keturinės. Dvejines sutartines gieda 2 balsai (arba grupės), kartu pradėdami ir baigdami, keturines – 2 grupės pakaitomis, pasiskirsčiusios po 2 balsus, trejines – 3 balsai (arba grupės) kanonu. Sudėtingiausia trejinių atmaina – trejinės atitartinės su 1 arba su 2 pritariniais. 2 arba 3 balsai kanonu gieda prasminį tekstą, o laisvieji balsai įstoja su atitariamaisiais garsažodžiais arba posmais.

Vokalinių sutartinių poetinis tekstas

Vokalinių sutartinių semantinis poetinis tekstas skamba kartu su garsažodiniais archajiškais priedainiais. Vieni jų esti asemantiniai (čiūto; tūto; lylio), kituose jie siejasi su asmenvardžiais ir vietovardžiais (sudaičio – Sudaitis; rygo rygužėla – Ryga), augalija (dobilio – dobilas; sorbinto – serbentas), darbo, apeiginių veiksmų ir šokio judesiais (verpeta, sijula vejula – verpimo sutartinės; čiuž čiužela – Užgavėnių pasivažinėjimo sutartinės). Pagal funkciją ir tematiką vokalinės sutartinės yra įvairių žanrinių grupių: darbo (užrašyta daugiausia), kalendorinių apeigų, vestuvinės, karinės istorinės, šeimos, apie gamtą.

Šokių ir žaidimų sutartinės

Šokių ir žaidimų sutartinės skiriamos į vaikščiojamąsias (būdingi vaikščiojimo priešpriešiais, ratu, paprastieji ir trepsimieji žingsniai), suktines (vyrauja apsisukimo judesiai), dramines (judesiais imituojamas poetinio teksto turinys). Jos šokamos 4, 3, 2, kartais grupės šokėjų. Kai šoka 4 šokėjos trejines ir keturines sutartines, 1 pora gieda ir šoka, kita, pakaitomis kryžiuojantis šokėjoms, ilsisi.

Instrumentinės sutartinės

Instrumentinės sutartinės griežiamos pavienių instrumentų (pirminės penkiastygės kanklės) arba vienarūšių instrumentų ansamblių (5 ragų pūtikai, 2–6 skudutininkai). Žinomi 3 skudučiavimo būdai – tiesioginis, po 2 kartus ir atverstinis bei 2 pūtimo ragais būdai – tiesioginis ir po 2 kartus. Kartais ragų sutartinėms pritardavo būgnai. Vokalinės instrumentinės sutartinės buvo griežiamos dviese (skudučiais, daudytėmis, lamzdeliais), manoma, pakaitomis su giedojimu. Daudytes pūsdavo stovėdami, o skudučius ir ragus – dažnai ir eidami, žygiuodami.

Vokalinių ir instrumentinių sutartinių polifonijai, poliritmijai, sekundinei harmonijai būdingų bruožų turi ir kitų tautų senasis muzikinis folkloras.

Sutartinių užrašymas

Sutartines užrašinėti pradėta 16 amžiuje. M. Strijkovskis Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronikoje (Kronika Polska, Litewska, Żmódzka y wszystkiej Rusi 2 tomai, 1582, lenkų kalba) pateikė 2 sutartinių nuotrupas. 19 a. ir 20 a. jų užrašė ir paskelbė S. Stanevičius, S. Daukantas, M. Miežinis, S. Mikuckis, J. P. Kuznecovas, A. Sabaliauskas, A. R. Niemi, Z. Slaviūnas, J. Čiurlionytė, S. Paliulis, S. Glemžaitė, J. Dovydaitis, D. Račiūnaitė‑Vyčinienė ir kiti. Pirmasis sutartines aprašė A. Sabaliauskas (Lietuvių dainų ir giesmių gaidos 1916). Z. Slaviūnas jas tyrė, klasifikavo, atskleidė jų muzikos, poetikos ir choreografijos dėsningumus, sintaksinį ryšį, žanrus ir tematiką, argumentavo seną kilmę, arealą, esmingai praplėtė giedojimo būdų aprašymą ir beveik visas paskelbė rinkinyje Sutartinės (3 tomai 1958–59). Apie sutartines rašė J. Čiurlionytė, S. Paliulis, G. Četkauskaitė, J. Antanavičius, J. Juzeliūnas, A. K. Karaška, A. Vyžintas, R. Gaidamavičiūtė, A. Nakienė, D. Urbanavičienė, R. Žarskienė, D. Krištopaitė, D. Sauka, L. Sauka, N. Vėlius, užsienio tyrėjai. Išsamių tyrinėjimų paskelbė D. Račiūnaitė‑Vyčinienė, Daiva Šeškauskaitė. Sutartinių meninės raiškos priemonės vartojamos lietuvių rašytojų, kompozitorių kūryboje. Sutartines propaguoja folkloro ansambliai. 2010 UNESCO sutartines paskelbė Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybe.

sutarinės, sutarytės, sektinės, saugės, apskritosios, paleistinės, kapotinės, čiūtelės, giesmės; -Lietuvos pasaulio paveldo paminklai; -Pasaulio paveldas Lietuvoje; -UNESCO paveldas Lietuvoje

L: Lietuvių liaudies instrumentinė muzika: Pučiamieji instrumentai / sudarė ir parengė S. Paliulis Vilnius 1959; G. Četkauskaitė, L. Sauka Kapitalinis sutartinių leidinys / Literatūra ir kalba 1961 t. 5; D. Račiūnaitė‑Vyčinienė Sutartinių atlikimo tradicijos Vilnius 2000; D. Šeškauskaitė Sutartinės – senovės apeiginės giesmės Kaunas 2001; Aukštaitijos dainos, sutartinės ir instrumentinė muzika / sudarė ir parengė A. Nakienė ir R. Žarskienė Vilnius 2004; D. Urbanavičienė Šokamosios ir žaidžiamosios sutartinės Vilnius 2009; Z. Slaviunas Sutartines Leningrad 1972; D. Račiūnaitė‑Vyčinienė Lithuanian Polyphonic Songs. Sutartinės Vilnius 2002.

1352