suvalkiẽčiai, sūdùviai, užnemuniẽčiai, lietuvių etninė grupė. Gyvena kairiajame Nemuno krante (Užnemunėje, išskyrus pietrytinę dalį); Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės savivaldybėse, Šakių ir Vilkaviškio rajonų savivaldybėse, Kauno rajono savivaldybės pietinėje ir Prienų rajono savivaldybės vakarinėje dalyje. Suvalkiečių dalis etniniu požiūriu – kapsai, zanavykai.
Manoma, susidarė 16–17 a. iš autochtonų jotvingių (sūduvių), gyvenusių Užnemunės centrinėje dalyje, lietuvių (aukštaičių), gyvenusių Užnemunės šiauriniame ruože (prie Nemuno), daugiausia iš atsikėlusių nadruvių, vakarų sūduvių palikuonių, vakarų aukštaičių, 15–16 a. atsikrausčiusių iš Kauno apylinkių ir Žemaitijos. Suvalkiečių etninei grupei įtaką darė 13 a. pabaigoje–14 a. pradžioje į Užnemunę atkelti žiemgaliai, vėliau čia apgyvendinti totoriai, lenkai (mozūrai), Mažosios Lietuvos lietuviai ir vokiečiai. Suvalkiečių gyvenamos teritorijos 1795–1807 priklausė Prūsijai, 1807–15 – Varšuvos kunigaikštystei, 1815–1915 – Rusijos imperijos valdomai Lenkijos karalystei. Dėl ankstesnio baudžiavos panaikinimo (1807) šiame krašte ir spartesnės kapitalizmo raidos 19 a. greičiau nei kitur Lietuvoje susiklostė pasiturinčių suvalkiečių valstiečių sluoksnis, iš jo iškilo daugiau inteligentų.
20 a. pradžios suvalkiečio stuba iš Obelinės (Šunskų seniūnija, Marijampolės rajono savivaldybė) Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse
Suvalkiečių šnektos (vakarų aukštaičių pietinės patarmės; aukštaičių tarmė) pagrindu sukurta lietuvių literatūrinė kalba.
suvalkiečių namas Kupreliškių kaime (Vilkaviškio rajono savivaldybė)
svirnas Kupreliškių kaime (Vilkaviškio rajono savivaldybė)
19 a. gatviniai kaimai išsiskirstė į vienkiemius. Sodybos buvo apželdintos lapuočiais. Trobesiai (stuba, svirnas, tvartai, klojimas) buvo statomi apie keturkampį kiemą. Stubos viduryje buvo virtuvė ir priemenė, viename gale šeimyninė stuba, kitame – seklyčia ir miegamieji kambariai. Svirnai dviejų arba trijų patalpų (rakandams ir mantai laikyti, miegoti); aruodai įrengti ant aukšto (virš lubų). Klojimas (kluonas) su šoniniais įvažiavimais, kartais prie jo pristatyta maniežinė vilktui (maniežui) laikyti. Neturtingo valstiečio sodybą dažniausiai sudarė vieno galo gyvenamasis namas (vadinamoji stubelė) ir vienas ūkinis pastatas. 19 a. pabaigoje didesnių ūkių pastatus imta dengti čerpėmis. Daug statyta vėjo malūnų.
Saulės kursų auklėtinės suvalkiečių tautiniais drabužiais (1908; © Kupiškio etnografijos muziejus)
Tradiciniai vyrų drabužiai – durtos sermėgos su klostėmis nugaroje žemiau liemens, veltinės skrybėlės plačiais kraštais, moterų – sijonai su plačių ir siaurų vertikalių dryžių deriniais, kaišytinės, lelijų raštais puoštos prijuostės, brokatiniai galionai. Manoma, į Užnemunę kanklės galėjo patekti 15 a. pradžioje–18 a. pradžioje per žemaičius, atsikėlusius iš senųjų kuršių žemių. Būdingi valgiai: pusryčiams mėsa su duona ir raugintais kopūstais, kiaušinienė, raugintų kopūstų sriuba arba barščiai; pietums sausienė (sausai virtos arba troškintos bulvės) arba bulvių plokštainis, saldi vaisių sriuba (su vyšniomis) arba pašildomi nuo pusryčių likę valgiai; vakarienei valgoma baltinta kukulaičių sriuba, bulvės su rūgusiu pienu. Suvalkiečių ir Mažosios Lietuvos materialinė kultūra turėjo daug bendrų bruožų (pvz., moterų kepurėlės, siuvinėti adinuke baltai, kryželiu juodai ir peltakiuoti marškiniai). Iki 20 a. austos kaišytinės ir siuvinėtos margaspalvės vilnonės prijuostės ir juostos, mėgtos iš karoliukų suvertos moterų galvos puošmenos.
2691
suvalkiečių tautiniai drabužiai
lietuvių tautos kilmė ir raida