Suválkų kordorius, geopolitiškai svarbi teritorija (apie 80 km ilgio ruožas) Lenkijoje – tarp Kaliningrado srities ir Baltarusijos. Anot Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės Europoje vado (2014–17) generolo leitenanto Fredericko Benjamino Hodgeso, tai yra silpniausia NATO vieta Baltijos regione – ją užėmus, Lietuva, Latvija ir Estija būtų atskirtos nuo pagrindinių NATO pajėgų Europoje.
Suvalkų koridorius
Ištakos
1992 Rusijoje sukurtą planą eksteritorine autostrada sujungti Kaliningrado sritį ir Baltarusiją per Lenkijos teritoriją 1993 viešai paskelbė Rusijos Federacijos ministras pirmininkas Vladimiras Šumeiko. Projektui pritarė Rusijos prezidentas B. Jelcinas ir Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka. Anot B. Jelcino, Lietuva taikanti per aukštus tranzito mokesčius, todėl Rusijai būtų naudingesnis komunikacinis kanalas per Lenkiją. Numatoma autostrada turėjo jungti Gardiną (Baltarusija) ir Gumbinę (Gusevą; Kaliningrado sr.) per Lenkijos miestus Suvalkus ir Geldapę. Lenkijos vadovybė, argumentuodama ekologine žala unikaliam Suvalkų krašto kraštovaizdžiui ir galimu santykių su Lietuva pablogėjimu, projektui nepritarė, 2002 per vizitą Maskvoje prezidentas A. Kwaśniewskis Suvalkų koridoriaus projektą atmetė.
Lenkijai ir Baltijos valstybėms tapus NATO narėmis
Ypač svarbus Suvalkų koridoriaus klausimas tapo 1999 prie NATO prisijungus Lenkijai, 2004 – Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Didindama karinę galią Rusija ypatingą dėmesį skiria savo karinių formuočių Vakarų karinėje apygardoje (jai priklauso ir Kaliningrado sr.) stiprinimui ir sparčiai plėtoja prieigos ribojimo ir teritorijos blokavimo pajėgumus atskiruose taškuose; Vakarinėje kryptyje yra 3 tokie taškai – Krymas, Kolos pusiasalis ir prie Suvalkų koridoriaus esanti Kaliningrado sritis. Juose sutelkiami sausumos, oro ir jūrų pajėgumai bei ginklų sistemos, gebančios karinio konflikto atveju tiesiogiai atakuoti NATO pastiprinimą.
Kaliningrado srityje Rusija telkia aviacijos, oro gynybos, raketų ir artilerijos, kranto gynybos raketų ir laivyno, t. p. radioelektroninės kovos pajėgumus, per karinį konfliktą galinčius Baltijos šalyse blokuoti NATO pastiprinimą oro ir jūros keliais ar siauru sausumos ruožu (Suvalkų koridoriumi) Lietuvos–Lenkijos pasienyje, pvz., Kaliningrado srityje dislokuoti oro gynybos kompleksai S300V ir S400 gali atitinkamai 100 ir 400 km spinduliu pasiekti oro taikinius: orlaivius ir balistines raketas; šiais veiksmais siekiama atgrasyti NATO šalis nuo kolektyvinės gynybos ir sutrukdyti NATO greitai reaguoti Rusijos karinės agresijos atveju.
Suvalkų koridoriaus ir viso Baltijos regiono saugumo padėtį sunkina Rusijos pasitraukimas iš pasitikėjimą didinančių ginkluotės kontrolės iniciatyvų: 2007, paskelbusi moratoriumą, Rusija sustabdė apsikeitimą karine informacija tarp Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties (1990) dalyvių; 2014 ji nutraukė dvišalį Lietuvos ir Rusijos susitarimą (2001) pagal ESBO (šiai organizacijai priklauso ir Rusija) šalių Vienos dokumento (2011) nuostatas, kuriomis siekiama stiprinti regioninį saugumą ir stabilumą, didinti pasitikėjimą tarp ESBO valstybių bei jų kariuomenių.
Kitas Suvalkų koridoriaus padėtį bloginantis veiksnys yra itin glaudus ir vis didėjantis karinis Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas: Baltarusijos gynybos ir saugumo politika yra glaudžiai koordinuojama su Rusija, faktiškai baigta šių valstybių karinė integracija – sinchronizuotas bendros regioninės karinės formuotės valdymas, užtikrinta karinių pajėgų sąveika, sustiprinta bendra oro erdvės kontrolė ir gynyba, rengiami bendri kariniai mokymai.
Suvalkų koridorius – ruožas, kur gali kilti Rusijos karo su NATO grėsmė; tokio karo tikimybė padidėjo 2022, kuomet 02 24 Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainos teritoriją.
L: Lietuvos gynybos politikos baltoji knyga Vilnius 2017; Historia najnowsza 2014 06 27.
3218
2271