suverenitètas (pranc. souveraineté – aukščiausioji valdžia), valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai nustatyti visuomeninę ir politinę santvarką, spręsti valstybės vidaus gyvenimo kitus klausimus, pasirinkti tarptautinių santykių formą.
Viršenybė, vieningumas, savarankiškumas ir nepriklausomumas
Valstybės suverenitetas yra būtinas valstybės požymis, kurį apibūdina valstybės valdžios viršenybė, vieningumas, savarankiškumas ir nepriklausomumas.
Valdžios viršenybės esmė – valdžia įgaliota konstitucijoje ir kituose norminiuose teisės aktuose įtvirtinti visą visuomeninių santykių struktūrą.
Valdžios vieningumas reiškia, kad visais lygiais ji reiškiasi vienoda esme, formomis ir veiklos metodais, visoms valstybės institucijoms turi būti paskirstyti įgaliojimai (valdžios padalijimas), nustatyti ryšiai, subordinacija.
Valdžios savarankiškumo ir nepriklausomumo esmė – valstybės valdžios institucijos išimtine teise pagal savo funkcijas veikia savarankiškai ir nepriklausomai nuo kitų valdžios formų savoje ir užsienio valstybėse, t. p. tarptautinėse organizacijose (politinė nepriklausomybė).
Suverenitetas tarptautinėje viešojoje teisėje
Tarptautinėje viešojoje teisėje suverenitetas suprantamas kaip valstybės statusas, leidžiantis neperžengiant teritorinės jurisdikcijos ribų nepriklausyti nuo kitos valstybės įstatymų vykdomosios, leidžiamosios ar teisminės valdžios ir nuo kitos teisės, išskyrus tarptautinę viešąją teisę. Valstybėms tampant tarptautinių organizacijų narėmis iškyla valstybių suverenių galių perdavimo teisėtumo klausimas. Pvz., šalis, apsisprendusi būti Europos Sąjungos nare, savo Konstitucijoje įtvirtina sutikimą Europos Sąjungos teisėje nustatyta apimtimi apriboti savo suverenias teises leisti teisės normas, pripažinti Europos Sąjungos teisės viršenybę.
Suvereniteto aiškinimas
Žodis suverenas (prancūzų kalba souverain) pradėtas vartoti viduriniais amžiais Prancūzijoje ir reiškė didiką, kuris buvo visiškai nepriklausomas savo valdų šeimininkas. Suvereniteto termino pradininkas prancūzų teisininkas J. Bodinas suverenitetą apibūdino kaip aukščiausią, absoliutinę, nedalomą, nepriklausomą, kitų valstybių įstatymų nevaržomą valstybės valdžią.
16 a. ispanų filosofas teologas F. Suárezas aiškino, kad suverenitetas yra dieviška institucija. 17 a. olandų teisininkas H. Grotius ir anglų filosofas T. Hobbesas suverenitetą, suteikiamą neatšaukiama valdovo ir visuomenės sutartimi, priskyrė valdovui; suverenas yra absoliutus veikdamas, piliečio dorybė – būti klusniam ir teisingam. Anglų teisininkas J. Austinas atsižvelgė į kolektyvinio suvereno galimybes, jis buvo įsitikinęs, kad suvereni galia turi būti neribojama. Anglų filosofas J. Locke’as susiaurino valdovo teises ir skyrė 3 rūšių suverenitetą: aukščiausias priklauso tautai, visiškas – įstatymų leidžiamajai institucijai, dalinis – įstatymų vykdomajai valdžiai. Prancūzų rašytojas, filosofas J.‑J. Rousseau pirmasis iškėlė pilietinės tautos (suvereniteto) idėją.
pirmasis pilietinės tautos idėją iškėlė Jean‑Jacques Rousseau (18 a., dailininkas M. -Q. de La Touras, Antoine’o Lécuyer muziejus Saint‑Quentine)
Vėliau išryškėjo, kad kai kurios visuomenės grupės turi daugiau įtakos valstybės valdžioje, o grupės stiprumas reiškiasi valstybės aukščiausiojoje atstovaujamojoje institucijoje, todėl 18 a. iškelta idėja, kad suvereniteto subjektas yra parlamentas.