suverenitètas (pranc. souveraineté – aukščiausioji valdžia), pilietinei tautai priklausančių aukščiausių teisių visuma. Šis tautos suverenitetas kyla iš koncepcijos, kad tauta yra vienintelis valdžios šaltinis, jai priklauso visa valdžia, teisė apsispręsti kurti valstybę, pasirinkti tam tikrą valstybės formą. Valstybės valdžią tauta įgyvendina tiesiogiai (pvz., referendumu ar rinkimais) arba per valstybės ir savivaldybių institucijas. Kiekviena tauta turi teisę savo nuožiūra nustatyti socialinio, ekonominio ir valdymo sistemas. Suverenitetas reiškia jos visavaldiškumą, viršenybę sprendžiant esminius tautos gyvenimo, vidaus ir užsienio politikos pagrindinius klausimus. Daugelyje šiuolaikinių demokratinių valstybių konstitucijų įtvirtinta nuostata, kad valdžia kyla iš tautos ir priklauso jai. Pirmasis suvereniteto idėją iškėlęs J.‑J. Rousseau teigė, kad suverenitetas turi priklausyti valstybės tautai, ji prireikus turi teisę nušalinti netinkamą valdovą ar vyriausybę.
Lietuvoje 1989–90 savarankiškosios Lietuvos komunistų partijos ir Sąjūdžio ginče dėl suvereniteto sąjūdininkai pirmenybę teikė terminui nepriklausomybė. 1990 03 11 sąjūdininkų deputatų dominuojamoje Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimtame Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme įtvirtintas ne nepriklausomybės, o suvereniteto terminas.
1992 Konstitucijoje nustatyta, kad Lietuvos valstybę kuria tauta, niekas negali varžyti ar riboti suvereniteto, savintis visai tautai priklausančių suverenių galių. Aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Šioje Konstitucijoje t. p. atsirado nepriklausomybės, nepriklausomos valstybės terminai.