suvokmas, percèpcija (lot. perceptio), visuma psichinių procesų, dėl kurių susidaro suvokinys (perceptas) sąmonėje. Suvokiama tada, kai sudirginamos atitinkamų nervų galūnės – receptoriai. Suvokimas susijęs su mąstymu, atmintimi, dėmesiu, jį veikia pažinimo motyvai, emocijos, pojūčiai, bet yra ne jų suma, o kokybiškai skirtinga pažinimo pakopa, kurią apibūdina sąveika su kitais psichiniais procesais, individo savybėmis ir patirtimi. Suvokimo specifiką nusako suvokimo daiktiškumas, selektyvumas (iš daugybės veikiančių stimulų atrenkami ir suvokiami tik tie, kurie sužadina subjekto budrumą; tai priklauso nuo organizmo jautrumo kai kuriems objektams ar jų savybėms), suvokimo visybiškumas, struktūriškumas (visumos dalių struktūriniai santykiai, kurie visumoje dominuoja ir suteikia jai tam tikrą bruožą, pvz., pakitus figūros spalvai, jos kraštinių ilgiui, bet išlikus tarp kraštinių tam pačiam santykiui figūra suvokiama kaip tos pačios klasės geometrinis kūnas), konstantiškumas, įprasminimas (būdingas tik žmogaus suvokimui, reiškiasi daiktų funkcijų, jų reikšmės samprata ir žodiniu jų pavadinimu); ankstesnė patyrimo įtaka suvokimui vadinama apercepcija. Šias savybes veikia sensorinių sistemų funkcionavimas, amžius, intelektas (geriau suvokia aukšto intelekto, geros atminties, giedros nuotaikos žmogus), socialiniai ir kultūriniai veiksniai (individuali ir visuomeninė patirtis, veiklos uždaviniai). Suvokimas gali būti įvairių lygių (atitinkamų signalų suradimas, jų skyrimas, atpažinimas ir kita), tai priklauso nuo subjektui iškylančių uždavinių. Pagal vyraujančias sensorines sistemas skiriama regimasis, girdimasis, lytimasis ir kiti, pagal suvokiamos tikrovės ypatumus – erdvės (daiktų erdvinių savybių), kalbos, muzikos, kito žmogaus, judėjimo, laiko suvokimas. Anksti išmokstama skirti dydį ir kiekį. Laiko suvokimas labai sudėtingas, pvz., tyloje laikas eina lėčiau, jei stipri motyvacija, laikas bėga greitai, jis t. p. priklauso nuo žmogaus amžiaus. Suvokimas lemia žmogaus elgesį sudėtingomis gyvenimo ir veiklos sąlygomis. Kartais suvokimas būna apgaulingas – sapnuodamas arba liguistai suvokdamas žmogus junta, girdi ir mato tai, ko tikrovėje nėra, bet elgiasi, lyg suvoktų tikrus daiktus. Dažniausiai pasitaikantys tokio suvokimo atvejai yra iliuzijos, haliucinacijos. Pažeidus galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievę žmogaus suvokimas sutrinka (agnozija). Suvokimą tiria psichologai, filosofai, fiziologai, kibernetikai ir kitų šakų mokslininkai. Tyrimuose taikomas stebėjimas, eksperimentas, derinami empirinės analizės ir modeliavimo metodai. Duomenys apie suvokimo funkcijas, raidą ir struktūrą padeda kurti informacijos pateikimo vaizdais (vizualizacija) sistemas, jos taikomos techninėje estetikoje, meniniame konstravime, pedagogikoje, sporte ir kitose srityse.
Pirmąsias hipotezes apie suvokimo prigimtį iškėlė antikos mąstytojai, bet tik įsigalėjus asociacinei psichologijai pradėta kurti moksliniais stebėjimais paremtas suvokimo teorijas. Asociacine suvokimo teorija (suvokiamas vaizdas – sudėtingas elementarių pojūčių junginys) rėmėsi ir 19 a. antros pusės psichologai (W. M. Wundt’as, E. B. Titcheneris, G. E. N. Mülleris). 20 a. pradžioje suvokimas tapo geštaltpsichologų (geštaltpsichologija) tyrimų pagrindine problema. D. O. Hebbas (1904–85, Kanada), J. Piaget (Šveicarija), J. J. Gibsonas (1904–80), J. S. Bruneris (Jungtinės Amerikos Valstijos) nagrinėjo suvokimo įvairius aspektus ir lygius. Kognityvinės psichologijos atstovai U. R. G. Neiseris, R. Heiberis (Jungtinės Amerikos Valstijos) tyrė suvokimo mikrostruktūrą. Refleksologijos psichologai A. Leontjevas, A. Zaporožecas (Rusija) daugiausia ištyrė percepcinių veiksmų genezę ir struktūrą.
LIETUVOJE suvokimo tyrimai atliekami Vilniaus universitete, Lietuvos edukologijos universitete.