suvokmo daiktiškùmas, žmogaus savybė suvokti daiktų realumą ir jų padėtį erdvėje. Suvokimo daiktiškumą lemia glaudžiai susiję du aspektai: projekcija, arba vaizdo objektyvizavimas, ir suvokiamų įspūdžių identifikavimas, arba kategorialumas. Projekcija būdinga ne tik suvokimo vaizdams, bet ir pojūčiams, kuriuose atsispindi anapus jutimo organų esantis dirgiklis. Pojūčiai neturi daiktiškumo savybės, neatspindi objekto formos, dydžio, tūrio ir kitų ypatybių. Suvokimo procese visas suvokimo laukas išskaidomas į dvi dalis: figūrą (daiktą) ir foną. Figūra suvokiama fono priešakyje kaip atskira ir uždara visuma, fonas – kaip neapibrėžta dalis, esanti aplink figūrą ir už jos. Suvokimu fiksuojamos abi dalys, pojūčiais – tik antroji (neapibrėžtoji). Kategorialumu suvokiamas objektas išskiriamas iš kitų aplinkinių daiktų ar reiškinių ir priskiriamas tam tikrai objektų klasei (kategorijai), jis ar jo savybės tapatinamos (identifikuojamos) su kitais tos klasės objektais. Išvados apie suvokiamo objekto priklausymą kuriai nors klasei gali būti atliktos nesąmoningai arba sąmoningai, veikiant kitiems pažinimo psichiniams procesams (pavyzdžiui, mąstymui). Kategorialumas rodo ir suvokiamo objekto istoriškumą. Suvokiamas objektas turi tam tikrą reikšmę arba prasmę, kurią yra įgijęs žmonių būvyje. Asmuo tą reikšmę perima iš kitų ir papildo savo patyrimu. Skirdamas vienus objektus arba jų grupes nuo kitų žmogus išmoksta juos pavadinti. Šitaip suvokiamo objekto vaizdas (suvokinys) įtraukiamas į vaizdinių sistemą, o su kalba – į sąvokų sistemą, ir juo jau galima operuoti mąstant.
Pasitaiko suvokimo daiktiškumo sutrikimų. Kartais žmogus mato tik pavienes įvairaus intensyvumo, dydžio, spalvos dėmes ir tik samprotaudamas gali atpažinti matomus objektus, pavyzdžiui, namą, žmogų (namas – plati ir aukšta, žmogus – žemesnė ir siaura dėmė).