suvokmo visybiškùmas, žmogaus savybė suvokti kiekvieną objektą, ypač daiktą erdvėje, kaip tam tikros stabilios, nekintamos struktūros visumą, net jei kai kurių to objekto dalių (pavyzdžiui, vienos daikto pusės) neįmanoma pamatyti. Objekto dalys prasmės atžvilgiu tarpusavyje susijusios. Suvokiamo objekto komponentai teikia informacijos ne tik apie juos pačius, bet ir apie kitus komponentus, taip pat ir apie visą suvokiamą objektą. Pavyzdžiui, žmogus, matantis tik praeivio galvą ir pečius, įsivaizduoja jo rankų, liemens padėtį ir net eiseną, tai yra suvokia jį visybiškai. Suvokimo visybiškumas priklauso nuo suvokiamo objekto sandaros, aplinkos, kurioje jis yra, ir nuo suvokiančio asmens atliktų analizės ir sintezės operacijų, o suvokimo visybiškumo ryškumas – nuo to, kiek nuspėjamos stebėjimo momentu nematomos objekto dalys.
Suvokimo visybiškumą pirmieji eksperimentiškai tyrė geštaltpsichologijos atstovai. Pasak jų, suvokimo visybiškumas yra pirminė suvokimo savybė, ją lemia psichikos dėsniai. Kiti psichologai teigia, kad suvokimo visybiškumas atspindi objektyviai egzistuojantį suvokiamo objekto visybiškumą.