Šv. Jokbo litùrgija, malankarų, maronitų ir sirų apeigų krikščionių Eucharistijos šventimo pagrindinis formuliaras. Manoma, susiformavo 3–4 a. Jeruzalės apeigų pagrindu; pavadinta apaštalo Jokūbo Jaunesniojo, pasak tradicijos, pirmojo Jeruzalės vyskupo, vardu. Pagal išlikusius rankraščius (Jeruzalėje, Ksanto saloje ir Pietų Italijoje) graikų, sirų, armėnų, gruzinų, etiopų ir bažnytine slavų kalbomis, pirmiausia susiklostė graikiškoji Šv. Jokūbo liturgijos atmaina, bet savitų bruožų įgavo ir siriškoji (glaustesnė anafora ir trumpesnė Mišių dalis iki jos). Šv. Jokūbo liturgijos svarbiausios ypatybės: vyskupas per Mišias nedėvi mitros, vilki arnotą, anaforos (dabar graikiškuose mišioluose – 7–10, siriškuose – daugiau kaip 70) kalbamos garsiai, maldose minima dangiškoji Jeruzalė ir prisimenamas Šventosios Dvasios apsireiškimas per Jėzaus Kristaus krikštą bei Sekmines, meldžiamasi už Šv. Sioną (Jeruzalę, kaip visų Bažnyčių motiną), skaitomos 6 ištraukos iš Biblijos (3 – iš ST, po 1 – iš Apaštalų darbų ar Visuotinių laiškų, Pauliaus laiškų ir evangelijų), epiklezė ir užtarimo malda apima 6 kanonus (hierarchijos vadovai, broliai, karaliai, šventieji, Bažnyčios tėvai ir mokytojai, mirusieji) ir kita. Sakartvelo Stačiatikių Bažnyčioje iki 9 a. Šv. Jokūbo liturgija buvo pagrindinė. Jeruzalės ir Antiochijos stačiatikių patriarchatuose įvedus Bizantijos apeigas (1203) švenčiama tik spalio 23 ir pirmą sekmadienį po Kalėdų (Jeruzalėje dar ir gavėnios sekmadieniais po Mišparų, Didįjį ketvirtadienį, Didįjį šeštadienį). Šv. Jokūbo liturgija, patyrusi didelį Bizantijos apeigų poveikį, turėjo įtakos Šv. Jono Auksaburnio liturgijai, Šv. Bazilijaus Didžiojo liturgijai (Dieviškoji liturgija), armėnų, gruzinų apeigoms.
2919