Šv. Jõnų bažnýčia, Šv. Jõno Krkštytojo ir šv. Jõno apãštalo ir evangelsto bažnýčia, yra Vilniuje. Gotikinės struktūros, barokinių formų, halinė, trinavė, su žvaigždiniais ir kryžminiais skliautais, 6 koplyčiomis, bažnyčios požemiuose – daug įvairaus dydžio kriptų. Šalia bažnyčios – 68 m aukščio 5 tarpsnių varpinė. Bažnyčios pagrindinis fasadas vėlyvojo baroko, dinamiškų banguotų formų: naudota laužyti karnizai, skulptūros (18 a. vidurys), voliutos, kartušai, metalo plastika (kalvių darbo kryžiai, dekoratyvinės viršūnės). Pietinio fasado portalas klasicistinis (19 a. pirma pusė). Šoniniuose fasaduose yra gotikinių elementų: siauri aukšti smailiaarkiai langai, kontraforsai, skliautai.
Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė Vilniuje
Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje centrinė nava
Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje didysis altorius (18 a.)
Bažnyčios interjere – 10 altorių iš įvairaus atspalvio dirbtinio marmuro (didysis altorius su šv. Jonų skulptūromis, 18 a.), vargonai (18 a., 19 a. pirmoje pusėje atvežti iš Polocko jėzuitų bažnyčios), navų ir koplyčių skliautų tapyba (18 a.), vitražai (19 a. pabaiga–20 a. pradžia), paveikslai (18 a. pirma pusė–19 a. pabaiga). Loreto Švč. Mergelės Marijos skulptūra (17 a. pirma pusė, Italija), skulptūra Ignacas Lojola, pamynęs velnią (18 a.), piliorių barokinės skulptūros (18 a.). H. Stroynowskio (1828, architektas K. Podčašinskis, skulptorius K. Jelskis), A. E. Odinieco (1901) antkapiniai paminklai, T. P. Oginskio (1774–83), Chreptavičių (eksterjere, 18 a. antra pusė), A. Mickevičiaus (1899), V. Sirokomlės (1908), T. A. B. Kosciuškos (1917), J. Piaseckio epitafijos ir memorialinės lentos, S. Daukanto (skulptorius G. Jokūbonis), K. Sirvydo (skulptorius J. Kėdainis, abu 1979) horeljefai. 18 a. klausyklos, suolai.
Varpinė pastatyta 16 a. pabaigoje (po 1737 gaisro paaukštinta, 1956 restauruota), varpą 1676 nuliejo J. Delamarsas.
Istorija
Šv. Jonų bažnyčią 1386 pradėjo statydinti Jogaila. 1426 statyba baigta. Bažnyčia buvo trijų navų, halinė, plytinė, netinkuota. Po 1572 bažnyčia rekonstruota – pailginta rytų kryptimi, perstatyta apsidė, suformuotas apėjimas aplink didijį altorių (1580–86 ). 17 a. įrengtas altorių ansamblis, tarp jų – Loreto Švč. Mergelės Marijos altorius, kiti altoriai navose ir koplyčiose. 18 a. prie Vilniaus universiteto veikusiose dirbtuvėse buvo sukurtas dirbtinio marmuro altorių ansamblis, naujas interjero dekoras. Po 1737 gaisro 1738–49 bažnyčia rekonstruota pagal architekto J. K. Glaubico projektą: jam priskiriamas vėlyvojo baroko pagrindinis fasadas, presbiterijos frontonas, barokiniai altoriai. Vėliau bažnyčios rekonstrukciją vykdė architektas T. Žebrauskas. Bažnyčią dekoravo broliai Jonas ir Juozas Hedeliai, jėzuitai skulptoriai M. Schickas, J. Grymas, J. Kierneris, dailininkai J. Sahlmanas, F. Obstas, stalius I. Bartschas. 18 a. antroje pusėje bažnyčioje buvo įrengta zakristija, 23 altoriai, 7 koplyčios.
Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje vargonai (18 a., vargonų meistras Nicolausas Jantzonas, 19 a. pirmoje pusėje perstatyti ir padidinti, vargonų meistras Theodoras Tiedemannas, 19 a. vėl perstatyti, vargonų meistras Juozapas Radavičius, paskutinį kartą restauruoti 2000)
1827–28 bažnyčia rekonstruota pagal architekto K. Podčašinskio projektą: atnaujintos koplyčios, perstatytas vakarinis ir pristatytas pietinis prieangis su kolonomis, nugriauta navų 13 altorių, užteptos freskos, įrengta memorialinių paminklų. 1964–79 bažnyčia restauruota pagal architekto R. Jalovecko projektą: atnaujinti altoriai, atidengtos freskos (bažnyčia pritaikyta Mokslo muziejui).
1427 pašventinta bažnyčia veikė kaip parapinė Vilniaus bažnyčia, priklausė Vilniaus miestiečių Šv. Jono Krikštytojo brolijai; prie jos veikė mokykla (iki 1634). Atvykę į Vilnių jėzuitai nuo 1569 pradėjo bažnyčioje sakyti pamokslus. 1571 Žygimantas Augustas perdavė bažnyčią jėzuitams, prijungė prie kolegijos; tuo pačiu aktu paskyrė lietuvių pamokslininką. Miesto magistratui buvo paliktos teisės bažnyčią remontuoti, joje išsaugotos ir miesto amatininkų cechų, brolijų teisės (jie čia turėjo koplyčias arba altorius).
1579 bažnyčiai suteiktas Vilniaus akademijos (vėliau Vilniaus universitetas) bažnyčios titulas. Bažnyčioje veikė studentų mažoji, vidutinė ir didžioji kongregacijos, be religinių apeigų, vykdavo Vilniaus universiteto studentų disputai, vaidinimai, magistrų ir daktarų darbų gynimo bei diplomų įteikimo iškilmės. Pamokslus bažnyčioje sakė žymūs mokslininkai P. Skarga, Ž. Liauksminas, M. K. Sarbievijus, A. Kojelavičius‑Vijūkas, A. A. Skorulskis. Iki 1735 lietuvių kalba čia pamokslavo 45 jėzuitai (tarp jų – K. Sirvydas). Panaikinus jėzuitų ordiną (1773) bažnyčia tapo parapine, oficialiai priklausė Vilniaus universitetui. Buvo reprezentacinė bažnyčia, čia vyko iškilmingi susirinkimai, ypatingomis progomis priimti Lietuvos didieji kunigaikščiai Steponas Batoras, Žygimantas III, Vladislovas Vaza, Jonas Kazimieras, t. p. Rusijos imperatorius Petras I.
Šv. Jonų bažnyčios vakarinis fasadas
19 a. šią bažnyčią lankė A. Mickevičius, J. Słowackis, S. Daukantas ir kiti, vargonininkavo S. Moniuszko, pamaldos vyko lenkų kalba. Nuo 1913 leista laikyti lietuviškas pamaldas, jų metu lenkai rengdavo nacionalistinius išpuolius (juos smerkė nuo 1932 čia klebonavęs kunigas T. Makarewiczius). 1939–48 kunigavo A. Lipniūnas, M. Reinys, A. Markaitis, A. Šeškevičius, K. Garuckas. 1948 bažnyčia uždaryta ir paversta sandėliu. Nuo 1991 bažnyčia vėl veikia, priklauso Vilniaus universitetui. Joje vyksta pamaldos, paskaitos tikintiesiems (bažnyčią aptarnauja Vilniaus jėzuitai), Vilniaus universiteto studentų diplomų įteikimo šventės, koncertai. Bažnyčioje 1993 09 05 su akademine visuomene susitiko popiežius Jonas Paulius II.
L: V. Levandauskas Architektas Karolis Podčašinskis Vilnius 1994; V. Drėma Vilniaus Šv. Jono bažnyčia Vilnius 1997; A. Kasperavičienė Šv. Jono bažnyčia ir jėzuitų statybinė veikla / Istorinis naratyvas: Problemos ir tyrinėjimai Vilnius 2003; J. Poplatek, J. Paszenda Słownik Jezuitów artystów Kraków 1972; J. Paszenda Kościoł św. Jana w Wilnie w okresie jezuickiem 1571–1773 / Budowle jezuickie w Polsce t. 1 Kraków 1999.
3106