Šv. Morkaus katedra Venecijoje (11–19 a.)
Šv. Mõrkaus kãtedra (it. Basilica di San Marco), svarbiausia bažnyčia Venecijoje. Pavadinta Venecijos globėjo vardu, skirta evangelisto Morkaus palaikams, 828 pagrobtiems Venecijos pirklių iš Aleksandrijos, saugoti.
Architektūra
Šv. Morkaus katedra Venecijoje (11–19 a.)
Kupolinėje graikiškojo kryžiaus plano bazilikinėje bažnyčioje su varpine vyrauja bizantiškųjų ir gotiškųjų architektūrinių elementų derinys su romanikos, renesanso detalėmis. Viduryje – kupolas, trinavės atšakos t. p. dengtos kupolais. Pagrindinio fasado portale (atsuktame į Šv. Morkaus aikštę) – autentiškos 10 a. medinės durys su bronzos puošyba, virš jo – Trajano arkos Romoje žirgų skulptūrų bronzinės kopijos (originalios 1204 atvežtos bažnyčiai kaip karo grobis, 1990 restauruotos, dabar eksponuojamos bažnyčios muziejuje).
Šv. Morkaus katedros Venecijoje interjeras
Didelė dalis eksterjero ir interjero (apie 8000 m2) dengta paauksuotomis mozaikomis, kiti dekoro elementai – Kryžiaus karų grobis iš Rytų (įvairių šventyklų detalės, dalis jų senesnės už pastatą). Interjeras bizantiškojo stiliaus. Grindys – sudėtinga 12 a. mozaikų ir marmuro kompozicija su geometriniais raštais ir gyvūniniu ornamentu. Didysis altorius – brangakmeniais inkrustuotas (976 sukurtas Bizantijos auksakalių) vadinamasis Auksinis karstas. Jo dešinėje pusėje eksponuojama Kryžiaus karų grobis iš Konstantinopolio ir kitos relikvijos. Po presbiterijos rytiniu kupolu yra altorius, jame šv. Morkaus relikvijos.
Istorija
Šioje vietoje stovėjo 832 pastatyta, 967 sudegusi bažnyčia. Dabartinė katedra statyta kaip privati dožų koplyčia. Pradėta 1063, korpusas suformuotas 1071, pašventinta 1094. Katedros ikonografinė programa suformuota 12 amžiuje. 13 a. pradžioje pristatytas narteksas, priderintas prie gotikiniu stiliumi restauruotų Dožų rūmų, uždengti ir paaukštinti kupolai. 14 a. pridėta gotikinė rozetė, 15 a. praplėsta zakristija. Bažnyčia dekoruota iki 19 amžiaus. 1807 bažnyčiai suteiktas katedros statusas.
2266