Šv. Sòfijos sobòras (angl. Hagia Sophia), sakralinis pastatas Stambule; vienas žymiausių ir meniškiausių buvusios Bizantijos imperijos statinių.
Architektūra
Šv. Sofijos soboras Stambule (6–18 a.)
Bizantiškojo stiliaus, monumentalus, sudėtingo tūrio, trijų arkomis atskirtų navų (šoninės navos dviaukštės), 77 m ilgio bazilikinis pastatas. Centrinę navą dengia didžiulis 32 m skersmens kupolas, kurį laiko burės ant keturių galingų atramų ir 2 puskupoliai; kupolo būgne išdėstyta 40 langų. Soboro architektūroje yra kryžiškojo kupolinio plano (7–8 a. vyravo Bizantijos sakralinėje architektūroje) užuomazgų. Pastato išorėje išryškėja kupolas ir 4 kampiniai minaretai. Viduje yra orderio elementų: kolonadų, arkadų. Išliko dvejos bronzinės durys su 9 a. monogramomis, mozaikų (tarp jų – 4 mozaikos ant kupolo burių, apie 14 a., atidengtos 19 a.), freskų, marmurinis minbaras (17 a.), sienų, grindų marmuro apdaila.
Istorija
360 tuometiniame Konstantinopolyje šioje vietoje pastatytas pirmasis sakralinis krikščionių pastatas. 415 valdant imperatoriui Teodosijui II Jaunesniajam perstatytas. Dabartinis soboras pastatytas 537 pagal Antemijo Traliečio ir Izidoriaus Miletiečio projektą (valdant imperatoriui Justinianui I Didžiajam); sugriuvęs kupolas rekonstruotas 557 po žemės drebėjimo, iš dalies atstatytas po 859 ir 989 žemės drebėjimų. Šv. Sofijos soboras nukentėjo per IV kryžiaus žygį 1204 (dalis mozaikų išardyta ir išplukdyta į Veneciją), per 1344 žemės drebėjimą. 1453 soboras paverstas mečete. 16–18 a. pristatyti 4 minaretai ir kiti priestatai. Restauruotas 1840 (darbams vadovavo Šveicarijos architektai broliai Fossati), 1931 (darbų vadovas architektas T. Whittemore’as). 1934–2020 buvo muziejus. Nuo 2020 07 24 vėl paverstas mečete.
Šv. Sofijos soboro Stambule interjeras (537)
2271