„Švabų veidrodis“

„Švabų veidrodis“ (vokiečių kalba „Schwabenspiegel“), vokiečių feodalinės teisės rinkinys. Sudarytas 13 a. trečio ketvirčio pabaigoje nežinomo vienuolio pranciškono Bavarijoje (pagal vienus tyrimus, 1274–75 Augsburge, pagal kitus – 1268–72 Regensburge). Išliko apie 400 Švabų veidrodžio rankraščių. Pavadinimą pirmą kartą 1609 pavartojo šveicarų teisininkas ir diplomatas M. Goldastas. Švabų veidrodžio šaltiniai – Vokietijos veidrodis, parengtas remiantis Saksų veidrodžiu, romėnų ir kanonų teisė, alemanų, bavarų bei Romos vestgotų teisynai, Frankų valstybės kapituliarijos. Susideda iš 2 dalių: žemės (vokiečių kalba Landrecht) ir lenų (vokiečių kalba Lehnrecht) teisės. Kodifikuotos visų svarbiausių teisės šakų (valstybinės, baudžiamosios, civilinės, karo, žemės, teismo proceso) normos, įteisinančios feodalų luomo privilegijas. Vienas skyrius skirtas žydams taikytai teisei (įtvirtinta žydų priesaika, draudimas taikyti prievartą prieš žydus, aptarta karaliaus globa žydams). Iš kanonų teisės perimtas draudimas sudaryti mišrias santuokas (vesti kitos tautybės, religijos asmenį). Švabų veidrodis išverstas į lotynų, prancūzų, čekų kalbas, galiojo Pietų Vokietijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, kai kuriomis Švabų veidrodžio nuostatomis civilinėje ir baudžiamojoje teisėje remtasi iki 19 amžiaus.