Svalbard (Sválbardas), salynas Arkties vandenyne, tarp 10 ir 35° rytų ilgumos ir 74 ir 81° šiaurės platumos; priklauso Norvegijai. Bendras plotas 62 700 km2 (kitais duomenimis, 62 022 km2). Apie 3000 gyventojų (2023). Svalbardui priklauso: Špicbergenas, Šiaurės Rytų Žemė, Edgeøya, Barentso sala, Princo Karolio Žemė, Kvitøya, Kongsøya, Lokių sala, Hopeno sala. Vakaruose salyną skalauja Grenlandijos jūra, rytuose – Barentso jūra. Paviršius kalnuotas, didžiausias aukštis – 1717 m (Newtono kalnas, Špicbergenas). Apie 60 % teritorijos dengia ledynai. Krantai fjordiniai. Klimatas arktinis. Dėl šiltosios Norvegijos srovės Svalbardo vakarinės pakrantės neužšąla. Auga kerpės, samanos. Veisiasi baltieji lokiai, šiauriniai elniai, poliarinės lapės, gausu paukščių. 7 nacionaliniai parkai, 6 gamtos rezervatai; Šiaurės Rytų Svalbardas 1976–97 buvo biosferos rezervatas.
Svalbard (Longyearbyeno gyvenvietė)
Žvejyba. Turizmas. Svalbarde 41 valstybė turi teisę plėtoti ūkinę veiklą, bet šia teise 21 a. naudojasi tik Norvegija ir Rusija. Didžiausias miestas – Longyearbyenas (Špicbergeno sala). Netoli Longyearbyeno yra maistui ir žemės ūkiui svarbių pasaulio augalų genetinių išteklių saugykla (norv. Svalbard globale frøhvelv, angl. Svalbard Global Seed Vault; įrengta 2008). Nuo 2022 joje saugomi vertingiausi Lietuvos augalų sėklų pavyzdžiai; pirmas javų, daržovių, žolinių augalų ir medžių sėklų rinkinys (123 veislės, 27 rūšys) į saugyklą pristatytas 2022 06 09.
Salyną 1596 atrado olandų jūrininkas W. Barentsas. 1612–1720 Svalbardo apylinkėse banginius medžiodavo norvegai, danai, olandai, anglai, prancūzai. Nuo 1906 salyne eksploatuojama (pradininkas amerikiečių verslininkas Johnas Munro Longyearas) akmens anglis. Veikė 9 kasyklos (21 a. pradžioje likusi tik viena); apleistose kasyklose įrengtas muziejus. 19–20 a. nuo Svalbardo startuodavo dauguma poliarinių ekspedicijų. 20 a. 5–9 dešimtmetyje Kembridžo ir kitų universitetų mokslininkai vykdė salyno geologinius, stratigrafinius ir topografinius tyrimus (vadovavo britų geologas Walteris Brianas Harlandas). Nuo 1975 Špicbergeno šiaurės vakarinėje dalyje veikia M. Koperniko universiteto poliarinė stotis. Tyrinėjimuose dalyvauja ir lietuviai. 2005 Svalbardo pietinėje dalyje esančioje Hornsundo įlankoje povandeninius biologinius tyrimus (nardydami su akvalangu naudojo nuotoliu valdomą vaizdo kamerą) atliko Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkai Sergejus Oleninas ir Darius Daunys.