svẽčio téisė, visuma Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galiojusių papročių ir teisės normų, kurios reguliavo atvykstančių į ją svetimšalių (pirklių, pasiuntinių ir kitų) ir vietinių gyventojų tarpusavio teisinius santykius. Svečio teisė numatė didesnę svetimšalio asmens ir turto apsaugą, leido laikytis supaprastintos teismo procedūros. Už svetimšalio sumušimą, sužeidimą, jo turto pagrobimą ar kitokią jam padarytą žalą vietinis gyventojas būdavo tuoj pat teisiamas.
1008