Svėdasa, miestelis Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje, 24 km į šiaurės rytus nuo Anykščių, tarp Svėdaso ir Alaušo ežerų; seniūnijos, parapijos centras. 667 gyventojai (2021). Pro miestelį eina Utenos–Kupiškio, Anykščių–Rokiškio plentai. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Turizmas. Paštas, ambulatorija, J. Tumo-Vaižganto gimnazija (nuo 2006), vaikų darželis, Anykščių kultūros centro Svėdasų skyrius, biblioteka (įkurta 1940; joje veikia meno galerija), socialinės globos namai. Paminklai J. Tumui-Vaižgantui (pastatytas 1937; skulptorius B. Bučas, architektas F. Vizbaras), už Lietuvos laisvę žuvusiems Svėdasų krašto kovotojams (pastatytas 2009; skulptorius J. Jagėla), Lietuvos nepriklausomybės paminklas-stogastulpis (1928, rekonstruotas 1989).
Svėdasų panorama (2023)
Svėdasų herbas
Architektūra
Istoristinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (1784–94 prie senosios mūrinės pristačius medinę senoji liko kaip navos koplyčia) ir grafų Marikonių koplyčia (19 aamžius). Bažnyčioje yra vertingas medinis 18 a. altorius, 18–19 a. paveikslų (tarp jų – Šv. Juozapas). Kapinių koplytėlė (po 1833) su geležiniu ornamentuotu kryžiumi (19 a.), kapinių vartai su 3 ornamentuotais kryžiais (19 amžius).
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia Svėdasuose (1784–94)
kapinių koplyčia Svėdasuose (1884)
2271
Istorija
Nuo 1503 minimas Svėdasų dvaras (manoma, karališkasis). 1533 jis atiteko reformacijos šalininkams Mikalojui Radvilai Juodajam ir jo broliui Jonui. Jie pastatė prašmatnius rūmus. Dalis dvaro pajamų buvo skiriama Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenei. Nuo 1522 minima katalikų, 1636 pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. Nuo 1574 minimas Svėdasų miestelis, jis pažymėtas 1645 J. Narūnavičiaus sudarytame žemėlapyje. Svėdasų plėtrą skatino juose susikertantys geri keliai. Veikė kelios smuklės, parduotuvė. 1640 dvare mirė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kristupas Radvila. Nuo 1676 veikė parapinė mokykla, atkurta 1777. Svėdasai nukentėjo per 1700–21 Šiaurės karą. 18 a. antroje pusėje–1890 dvarą valdė grafų Marikonių giminė. Nuo 18 a. miestelis pradėjo garsėti sėmenų turgumis. Per 1830–1831 sukilimą Svėdasus buvo užėmę sukilėliai. 1835, 1904 ir 1944 miestelis degė. 1861 atsisakiusių mokėti mokesčius dvaro valstiečių slopinti atsiųsta Rusijos imperijos kariuomenė. Per 1863–1864 sukilimą per Svėdasus žygiavo Z. Sierakausko rinktinės A. Mackevičiaus kolona, miestelyje jis pasakė kalbą. 1865 įsteigta valdinė pradinė mokykla.
19 a. antroje pusėje L. Marikonis prie Svėdaso ežero pastatė ištaigingus rūmus. Lietuvių spaudos draudimo metais Svėdasuose aktyviai veikė knygnešiai, 1892 susekta slapta lietuviška mokykla. 19 a. antroje pusėje–1950 Svėdasai buvo valsčiaus centras. 1890 miestelyje buvo 64 kiemai. 20 a. 3–4 dešimtmetyje veikė pieninė, malūnas, elektros jėgainė, terpentino, deguto, dervos ir medžio anglių gamybos įmonė, 2 plytinės. Buvo smulkaus kredito draugija, kooperatyvas, senelių prieglauda, keliolika parduotuvių. Įsteigta įvairių organizacijų, draugijų ir ratelių. 1941 antroje pusėje nacių Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu nužudyta apie 300 Svėdasų žydų. Po II pasaulinio karo valsčiuje veikė Lietuvos partizanų Gedimino rinktinė. 1944–53 sovietų valdžia ištrėmė 17 miestelio gyventojų. SSRS okupacijos metais Svėdasai buvo apylinkės centras ir kolūkio centrinė gyvenvietė. 2002 patvirtintas Svėdasų herbas. 1833 buvo 269, 1897 – 1423, 1923 – 1146, 1959 – 999, 1970 – 858, 1979 – 939, 1989 – 1125, 2001 – 1002, 2011 – 884 gyventojai.
Svėdasai (priekyje – Alaušo ežeras)