Švèdijos dail
Dailė iki 16 amžiaus
Seniausi meno paminklai: neolito keramikos dirbiniai, petroglifai (bronzos amžiaus Tanumshedės raižiniai ant uolų, Västra Götalando lenas – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1994), metalo dirbiniai (bronzos amžiaus), ornamentuoti ginklai, įvairūs įrankiai, megalitai (geležies amžiaus Alės akmens blokai, Skånės lenas). Vikingų laikotarpio (8–10 a.) radiniai liudija ryšius su Norvegija, Suomija, kitomis šalimis. Laivų laidojimo vietose (Vendelyje, Uppsalos lenas) rasta ginklų, šalmų, apyvokos daiktų, papuošalų. Išliko apie 3000 akmeninių 8–12 a. stelų su runų ženklais (runų akmuo Skänningėje, Östergötlando lenas, 11 a.), amuletų. Taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai puošti ornamentais, dekoruoti žvėriniu stiliumi. 11 a. šalyje įsitvirtinusi krikščionybė turėjo įtakos dailei. Medinės ir mūrinės bažnyčios (Visby miesto, 12–14 a., Dädesjö, 13 a., dailininkas Meistras Sigmundras, Södra Råda, Västra Götalando lenas, 1323) dekoruotos romanine, gotikine tapyba, skulptūromis.
uolų raižiniai netoli Tanumshedės (bronzos amžius)
Sukurta tapybos kūrinių (daugiausia diduomenės portretų). Sienų tapyba suklestėjo 15–16 a., įtaką jai darė Vokietijos dailė, vokietis J. Rosenrodas (kūrė 1435–1440), plėtojęs Vokietijos vadinamąjį gražųjį stilių, 1437 dekoravo Tenstos bažnyčią Upplande (Uppsalos lenas). Kūrė Mälardalio mokyklos meistrai (Ärentunos bažnyčios sienų tapyba, 1435, Uppsalos lenas). Liaudies dailei būdinga audiniai, keramika, metalo, odos, kaulo, medžio dirbiniai.
16–18 amžiaus dailė
Renesanso epochoje, vėlesniais laikotarpiais daugiausia kūrė meistrai iš užsienio šalių (Nyderlandų, Vokietijos, Prancūzijos), tarp jų – skulptoriai flamandai Willemas Boy (1520–92), Aris Claeszonas (1616–34), vokietis Markusas Hebelis (m. 1664), tapytojai Davidas Beckas (1621–56), prancūzas Sébastienas Bourdonas (1616–71). 17 a. šalyje įsigalėjo barokas. Tapybą plėtojo vietiniai dailininkai Davidas Klöckeris Ehrenstrahlis (1628–98), Davidas von Krafftas (1655–1742), barokinių skulptūrų sukūrė vokietis Burchardas Prechtas (1651–1738), prancūzas René Chauveau (1663–1722). Rokoko elementai būdingi tapytojo Niklaso Lafrenseno jaunesniojo (1737–1807) kūrybai.
1735 diplomato, meno mecenato Carlo Gustafo Tessino (1695–1770) iniciatyva Stokholme įkurta Karališkoji piešimo (nuo 1810 meno) akademija, kuriai vadovavo prancūzas Guillaumeʼas-Thomas-Raphaelis Taravalis (1701–50). Dailėje ėmė reikštis klasicizmas. Nemažai dailininkų tobulinosi, vėliau ir kūrė užsienyje. Skulptorius J. T. Sergelis buvo vienas klasicistinės skulptūros pradininkų Europoje. Švedijoje, Prancūzijoje, kitose šalyse kūrė vieni žymesnių rokoko portretistų A. Roslinas ir C. G. Pilo, Paryžiuje – miniatiūrų ir emalio dirbinių meistras P. A. Hallis. Švedijoje grafiką kūrė Jeanas Ericas Rehnas (1717–93), Peras Gustafas Flodingas (1731–91), Jacobas Gillbergas (1742–93), tapybą – prancūzai Louis Jeanas Desprez (1743–1804) ir Louis Masreliez (1748–1810). Realistiniai bruožai būdingi G. Lundbergo, Peras Kraffto vyresniojo (1724–93) portretams, P. Hilleströmo buitinėms kompozicijoms, E. Martino peizažams. 1792 Stokholme įsteigtas Karališkasis muziejus (Stokholmo nacionalinis muziejus).
19 amžiaus dailė
19 a. pradžioje tapybos ir skulptūros kūriniams būdinga romantizmo ir realizmo bruožų dermė. Tapyboje plėtota peizažo ir buitinis žanras; C. J. Fahlcrantzas išplėtojo romantinio peizažo žanrą. Jo tradiciją tęsė ir savitų mitologinių peizažų nutapė J. A. Malmströmas, Nilsas Johanas Blomméris (1816–53), Marcusas Larsonas (1825–64) sukūrė dramatiškos nuotaikos peizažų. Akvarelių nuliejo Egronas Lundgrenas (1815–75). Monumentalių skulptūrų su senovės skandinavų mitologiniais motyvais sukūrė Bengtas Erlandas Fogelbergas (1786–1854), Carlas Gustafas Qvarnströmas (1810–67), Johannas Peteris Molinas (1814–73), neoklasicistinių – Chr. Erikssonas. Realizmas su impresionizmo bruožais derinta C. O. Larssono, Anderso Zorno (1860–1920) tapyboje ir grafikoje. Arts and Crafts Movement idėjos skatino steigti meno ir amatų mokyklas, dailininkų susivienijimus. 1845 įkurta pramoninio dizaino asociacija Svenska Slöjdföreningen (vėliau Svensk form) prisidėjo prie dizaino plėtotės šalyje. 19 a. pabaigoje kilo dailininkų nepasitenkinimas Karališkosios meno akademijos veikla (dėl vienpusiškų studijų, pasenusių dėstymo metodų). 1885 Ernstas Josephsonas (1851–1906), kiti menininkai (tarp jų – Karlas Nordströmas, 1855–1923, ir C. O. Larssonas) susibūrė į opozicinį judėjimą Opponenterna, 1886 įkūrė Dailininkų sąjungą (prie jos Stokholme veikė dailės mokykla). Menininkai Kilianas Zollis (1818–60), Marcusas Larssonas (1825–64), Carlas d’Unkeris (1828–66), Edvardas Berghas (1828–80), Alfredas Wahlbergas (1834–1906) studijas tęsė Düsseldorfe, kur dailėje vyravo liaudies gyvenimo vaizdai, peizažai tapyti studijose pagal kompozicijos taisykles. Nemažai menininkų Prancūzijoje studijavo impresionizmą, t. p. šviesokaitą, plėtojo plenerinę tapybą. 1880–82 Grez‑sur‑Loing’e (prie Paryžiaus) veikė švedų dailininkų kolonija, jai priklausė Karlas Nordströmas (1855–1923), Nilsas Kreugeris (1858–1930), C. O. Larssonas. 1893 N. Kreugeris, K. Nordströmas ir S. R. Berghas įsikūrė ir tapė Varberge (Halando lenas, vadinamoji Varbergo mokykla), jų kūryba paskatino švedų nacionalinio romantizmo susiformavimą dailėje.
20 amžiaus pirmos pusės dailė
I. Grünewald. Vėliavos uoste (aliejus, 1914, Stokholmo miesto dailės rinkinys)
Nuo 1908 Paryžiuje pas H. Matisse’ą studijavo Sigrid Hjertén (1885–1948), Leanderis Engströmas (1886–1927), I. Grünewaldas. 1907–11 veikė dailininkų grupė Jaunieji (De unga). P. Cézanne’o, P. Gauguino įtaka žymu Karlo Isaksono (1878–1922), L. Engströmo tapyboje. E. Olsonas, Gösta Adrianas‑Nilssonas (1884–1965), Otto Carlsundas (1897–1948) nutapė kubistinių, H. af Klint – konstruktyvistinių, I. Grünewaldas – fovistinių, S. Hjertén – ekspresionistinių paveikslų. Sukurta modernistinių skulptūrų (C. Milleso kūriniai). Nuo 1920 primityvizmą tapyboje plėtojo Hildingas Linnqvistas (1891–1984), Ericas Hallströmas (1893–1946), skulptūroje – B. Hjorthas. 1929–79 veikusios Halmstado menininkų grupuotės nariai (Axelis Olsonas, 1899–1986, E. Olsonas, Waldemaras Lorentzonas, 1899–1984, Svenas Jonsonas, 1902–83, kiti) sukūrė siurrealistinių paveikslų. 1932 įkurta dailininkų grupė Färg och Form (Spalva ir forma) propagavo koloristinę tapybą (B. Hjorthas, S. Erixsonas).
20 amžiaus antros pusės–21 amžiaus pradžios dailė
Po II pasaulinio karo geometrinių abstrakcijų, konkrečiosios dailės kūrinių sukūrė vadinamieji konkretistai – L. Rodhe, Ericas H. Olsonas (1909–96), Arne Jonesas (1914–76), Pierreʼas Olofssonas (1921–96), Olle Bonniéris (1925–2016), O. Baertlingas (1952 įsteigė dailininkų grupę Espace / Erdvė).
Abstrakčių skulptūrų, kūrinių iš stiklo sukūrė Edvinas Öhrströmas (1906–94). 1945–56 Malmö kūrė vadinamieji imažinistai – Maxas Walteris Svanbergas (1912–94), Carlas Otto Hultenas (1916–2015), Andersas Österlinas (1926–2011); grupės menininkus veikė siurrealizmas, M. Ernsto kūryba. Iš rastų įvairių daiktų (objet trouvé) objektų ir asambliažų sukūrė P. O. Ultvedtas. 6 dešimtmečio viduryje Evertas Lundquistas (1904–94), Staffanas Hallströmas (1914–76), Torstenas Renqvistas (1924–2007) plėtojo vadinamąjį naująjį ekspresionizmą. Ö. Fahlströmas ir Carlas Fredrikas Reuterswärdas (1934–2016) kūriniuose derino masinės kultūros įvaizdžius, įvairių rašmenų elementus. Sukurta poparto, konceptualiojo meno, fotorealizmo kūrinių (Enno Hallekas, g. 1931, Rojus Fribergas, 1934–2016, Ola Billgrenas, 1940–2001). Kritinis požiūris į modernistines tradicijas būdingas Johano Scotto, Rolfo Hansono, Maxo Booko (visi g. 1953) tapybai.
C. Milles. Dievo ranka Eskilstunos miesto parke (bronza, 1953; © LATGA / BUS, 2020)
20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje dailėje įsitvirtino moterys, tarp jų – Ingrid Orfali (g. 1952; kūryba feministinės problematikos), Annika von Hausswolff (g. 1967), Cecilia Edelfalk (g. 1954). Intaliacijas kuria Anette Senneby (g. 1951), Christianas Anderssonas (g. 1973), environmentus – Fredrikas Wretmanas (g. 1953), videomeną – Miriam Bäckström (g. 1967). 10 dešimtmetyje labiausiai domėtasi ekologinėmis problemomis, analizuotas didmiesčių kultūros ir gamtos atotrūkis (Henriko Håkanssono, g. 1968, instaliacijos). Šiuolaikinį meną kuria C. Edefalk, Annika Eriksson (g. 1956), Karin Mamma Andersson (g. 1962), Annika von Hausswolff (g. 1967), Loulou Cherinet (g. 1970), Annika Larsson (g. 1972), Ann Böttcher (g. 1973). Tarptautinėse parodose dalyvauja skulptorius Ulfas Rollofas (g. 1961). 1998 atidarytas Stokholmo Šiuolaikinio meno muziejus. Moderniu dizainu garsėja stiklo bendrovės Kosta Boda (įkurta 1742), Orrefors (įkurta 1898; abi Smålande) dirbiniai, keramiką kuria Gustavsberg porceliano gamykla (veikia nuo 1830). Žymūs E. Öhrströmo, Eliso Bergho (1881–1954), Annos Wolff (g. 1937), Bertilio Vallieno (g. 1938) ir Ulricos Hydman Vallien (1938–2018), Lenos Bergström (g. 1961) stiklo, Berndto Fribergo (1899–1981) keramikos dirbiniai.
Taikomojoje dailėje išlaikytas ryšys su nacionalinėmis tradicijomis, amatais, tautosaka, vertinamos natūralios vietinės medžiagos, ypač mediena. Garsėja Carlo Malmsteno (1888–1972), Ferdinando Bobergo (1860–1946), Carlo Westmano (1866–1936), Bruno Mathssono (1907–88) sukurti baldai. Juvelyrikos, sidabro dirbinių sukūrė Jacobas Ängmanas (1876–1942), Erikas Flemingas (1894–1954), Birgeris Haglundas (1918–2006), Gunnaras Cyrénas (1931–2013).
2271
Švedijos kultūra
Švedijos konstitucinė santvarka
Švedijos partijos ir profsąjungos