Švèdijos gamtà
Švedijos gamtinis žemėlapis
Švedija – viena labiausiai į šiaurę nutolusių pasaulio valstybių. Iš pietvakarių į šiaurės rytus ji nutįsusi 1574 km; didžiausias plotis 440 kilometrų. Apie 1/6 Švedijos teritorijos yra į šiaurę nuo Šiaurės poliaračio.
Krantai
Švedijos vakarinius krantus skalauja Kategato sąsiauris, rytinius – Baltijos jūra. Kranto linija vingiuota, jos ilgis 3290 kilometrų. Krantai daugiausia neaukšti, uolėti, išraižyti nedidelių įlankų – fjordų; prie Botnijos įlankos yra smėlėtų krantų. Prie Švedijos krantų yra daugiau kaip 20 000 mažų salų – šcherų. Didžiausios salos: Gotlandas (plotas 2960 km2), Ölandas (1342 km2); yra dar 6 salos didesnės kaip 100 km2.
Stokholmo salynas Baltijos jūroje
Reljefas
Švedijos paviršiuje ryškūs pleistoceno epochos paskutinio kontinentinio apledėjimo pėdsakai – gausu morenų, ozų, keimų, drumlinų, zandrinių lygumų. Švedija – kalvų kraštas; apie 26 % šalies teritorijos yra žemesnė kaip 100 m, apie 54 % – 100–500 m aukščio, apie 17 % – 500–1000 m aukščio, apie 3 % – aukštesnė kaip 1000 m (daugiau kaip 1500 m aukščio kalnai užima 0,3 % Švedijos teritorijos). Vidutinis aukštis – 276 metrai.
Kebnekaisės masyvas (Skandinavijos kalnai)
Švedijos pietinėje dalyje plyti derlinga plokščia Skånės pusiasalio lyguma (didžiausias aukštis 212 m) ir Smålando aukštuma (377 m, Tomtabakeno kalnas). Į šiaurę nuo jų – kalvota ežeringa Vidurio Švedijos žemuma (Svealandas), rytuose pereinanti į pakrantės šcherus ir fjordus. Švedijos šiaurėje yra upių slėnių suskaidytas Norrlando plokščiakalnis (vidutinis aukštis 400–700 m, didžiausias – 823 m; Dondreto kalnas), rytuose pakopomis žemėjantis Botnijos įlankos link. Pietinėse ir rytinėse pakrantėse yra siaurų žemumų juostų. Švedijos šiaurės vakarine dalimi nutįsę Skandinavijos kalnai, apimantys Kebnekaisės (didžiausias aukštis 2123 m; kitais duomenimis, 2111 m; Švedijos aukščiausia vieta), Sareko (2089 m), Pårtės (2021 m), Björko ir kitus fjeldus. Šiaurės vakarinėje ir pietrytinėje šalies dalyje karstas (didžiausi urvai – Korallgrottano, Lummelundagrottano).
Klimatas
Klimatui turi įtakos Baltijos jūra ir šiltoji Norvegijos srovė (Golfo srovių sistemos dalis). Didesniojoje Švedijos dalyje klimatas vidutinių platumų (pietuose – jūrinis, vidurinėje dalyje – pereinamasis iš jūrinio į žemyninį), šalies šiaurėje – subarktinis. Žiemos sniegingos, pietuose – švelnios, šiaurėje ir šiaurės vakaruose – ilgos ir šaltos.
Sausio vidutinė temperatūra nuo 1 °C pietuose iki –14 °C šiaurėje (už Šiaurės poliaračio būna šalčių iki –45 °C). Sniego dangos vidutinis storis 40–60 cm, laikosi nuo 2–3 mėnesių (pietuose) iki 5–7 mėnesių (Norrlande; už Šiaurės poliaračio iki 9 mėnesių). Vasaros vėsios ir lietingos; liepos vidutinė temperatūra nuo 11 °C šiaurėje iki 17 °C pietuose. Vėjuota visus metus, dažni rūkai.
Kritulių mažėja einant iš vakarų į rytus ir pietus. Daugiausia jų iškrinta Skandinavijos kalnuose Švedijos šiaurės vakarinėje dalyje – iki 1600 mm per metus. Likusioje Švedijos dalyje iškrinta nuo 300–500 (šalies šiauriniame pakraštyje, Skandinavijos kalnų rytiniuose šlaituose) iki 700–800 mm (lygumose Švedijos pietuose).
Dėl didelių geografinės platumos skirtumų Švedijoje didelės sezoninės dienos trukmės variacijos. Šiauriau Šiaurės poliaračio birželio–liepos mėnesiais Saulė niekada nenusileidžia žemiau horizonto linijos (trunka vadinamoji poliarinė diena). Gruodį–sausį šiaurėje Saulė nepakyla aukščiau horizonto – 20 h per parą būna visiška tamsa, 4 h – sutemos (trunka vadinamoji poliarinė naktis), kitoje Švedijos dalyje dienos būna labai trumpos (Stokholme – 5,5 h).
Vidaus vandenys
Vidaus vandenys užima apie 39 000 km2 (8,7 % Švedijos teritorijos). 85 % šalies teritorijos turi nuotėkį į Baltijos jūrą, likusi dalis – į Skageraką ir Kategatą.
Upės vandeningos, maitinamos lietaus ir sniego tirpsmo vandenų, būdingi nedideli sezoniniai vandens lygio svyravimai. Upių vanduo naudojamas elektros energijai gaminti. Ilgiausia yra Klarälveno-Göta älvo upių sistema (ilgis apie 750 kilometrų). Kitos upės: Torneälvenas (520 km), Dalälvenas (520 km), Umeälvenas (460 km), Luleälvenas (450 kilometrų). Upės slenkstėtos, yra krioklių (aukščiausi – Njupeskåro, 125 m; Handelsfalleno, 120 metrų). Švedijoje yra apie 100 000 ežerų (daugiausia Vidurio Švedijos žemumoje ir Norrlando plokščiakalnyje); daugiausia ledyninės ir tektoninės kilmės. Yra 3 ežerai, didesni kaip 1000 km2; 17 gilesnių kaip 100 metrų. Vidurio Švedijos žemumoje ežerai jungiasi vienas su kitu, sudarydami didelę ežerų sistemą. Didžiausi Švedijos ežerai surašyti lentelėje. Pelkės užima apie 50 000 km2, daugiausia jų Norrlando plokščiakalnyje (apie 17 600 km2).
Tornionjoki upės slėnksčiai (Švedijos ir Suomijos pasienis)
tiltas per Ångermanälveno upę
Švedijos šiaurės vakarų pakraštyje yra kalnų ledynų (užima apie 300 km2 plotą); didžiausi – Stora Sjöfalleto, Sulitjelmaiseno ledynai.
Siljano ežeras
2097
1
Dirvožemiai
Šiaurės vakarinėje dalyje (Skandinavijos kalnuose) vyrauja uolėtžemiai, pradžiažemiai, šiaurrytinėje dalyje ir Smålando aukštumoje – jauražemiai; šiaurėje vietomis yra durpžemių. Vidurio Švedijos žemumoje ir Skånės pusiasalio lygumoje daugiausia rudžemių, yra šlynžemių, balkšvažemių, išplautžemių.
Augalija
Pagal floristinį padalijimą Švedijos augalija priklauso holarktinės karalystės cirkumborealinei floristinei sričiai. Savaiminių induočių florą sudaro apie 2000 rūšių, apie 1700 rūšių induočiai augalai yra svetimžemiai. Auga daugiau kaip 10 endeminių rūšių augalų, daug smulkiųjų endeminių rūšių (kiaulpienės, vanagės ir vanagutės genčių). Nykstančių rūšių sąrašuose daugiau kaip 260 induočių, daugiau kaip 90 brijūnų ir maršantijūnų, 20 rūšių dumblių.
Didžiausią augalijos dalį (apie 64 %) užima miškai ir krūmų bendrijos. Šiaurinėje dalyje ir kalnuose vyrauja žemaūgiai beržai, piečiau plyti spygliuočių miškai, kuriuose daugumą medžių sudaro paprastosios eglės ir pušys. Pietinėje dalyje vyrauja vasaržaliai plačialapių ir mišrieji miškai (paprastieji ąžuolai, mažalapės liepos, paprastieji bukai). Šiaurinėje dalyje vyrauja tundra ir pelkės, jos sudaro apie 14 % šalies teritorijos. Pelkėse gausu paprastųjų tekšių ir mėlynių, beržų keružių, beveik visą paviršių dengia kiminai.
Beveik visos pievos, išskyrus upių slėnių, yra antropogeninės kilmės. Ölando ir Gotlando salų augalija skiriasi nuo visos šalies augalijos, nes jose vyrauja karbonatų turintys dirvožemiai.
849
briedis (Švedija)
Gyvūnija
medžiojantis kilnusis erelis (Švedija)
Gyvena 84 rūšių žinduoliai: ežiai, kirstukai, šikšnosparniai, voverės, lemingai, kiškiai, lapės, vilkai, usūriniai šunys, žebenkštys, šermuonėliai, barsukai, juodieji šeškai, miškinės kiaunės, erniai, rudieji lokiai, lūšys, europinės stirnos, taurieji ir šiauriniai elniai, danieliai, briedžiai, šernai, jūriniai žinduoliai (vėpliai, ruoniai, delfinai). 501 rūšis paukščių: narai, kragai, kormoranai, garniai, gandrai, gulbės, žąsys, antys, gagos, dančiasnapiai, tetervinai, kurtiniai, jerubės, gervės, karveliai, gegutės, pelėdos, lėliai, čiurliai, tulžiai, kukučiai, bitininkai, žalvarniai, geniai, didelė įvairovė plėšriųjų (ereliai žuvininkai, vapsvaėdžiai, pesliai, jūriniai ereliai, lingės, paukštvanagiai, vištvanagiai, suopiai, gyvatėdžiai, pelėsakaliai, startsakaliai, sketsakaliai), sėjikinių, žvirblinių paukščių. Iš roplių gyvena gluodenai, geltonskruosčiai ir lygiažvyniai žalčiai, angys, iš varliagyvių – tritonai, raudonpilvės kūmutės, česnakės, varlės, rupūžės, europinės medvarlės.
2005
Aplinkos apsauga
Didesniosios Švedijos dalies natūrali aplinka dėl žmogaus veiklos palyginti menkai pakitusi. Saugomos teritorijos užima 14,7 % (65 906 km2) šalies ploto.
Švedijoje yra 29 nacionaliniai parkai, užimantys apie 7300 km2 (apie 1,6 % Švedijos teritorijos). 1909 įkurti 9 nacionaliniai parkai (pirmieji Europoje); iš jų didžiausi – Sareko (plotas 1970 km2) ir Stora Sjöfalleto (1278 km2) – kartu su Padjelantos nacionaliniu parku (1984 km2, įkurtas 1962) yra Laplandijos (įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą, 1996) dalis. 4792 gamtos rezervatai, 1356 gamtos paminklai, daug saugomų miško buveinių, kitų saugomų gamtos teritorijų. Į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas (nuo 2000) Švedijos Aukštasis krantas (rytinis) su Kvarkeno salynu (Suomija). 5 biosferos rezervatai (UNESCO programa Žmogus ir biosfera): Kristianstad Vattenrike (2005), Vänerno ežero (2010), Blekinge salyno, Nedre Dalälveno upės kraštovaizdžio (abu 2011), Rytų Vätterno skardžių kraštovaizdžio (2012), Vindelälven-Juhttátahkkos, Voxnadaleno (abu 2019).
Abisko nacionalinis parkas
68 Ramsaro konvencijos (Švedijoje įsigaliojo 1975) saugomos vietovės (plotas 6654,7 km2). Europos ekologinio tinklo Natura 2000 saugomos teritorijos: 544 turinčios paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusą, 3988 – buveinių apsaugai svarbios teritorijos statusą.
Sareko nacionalinis parkas
2097
2271
Švedijos konstitucinė santvarka
Švedijos partijos ir profsąjungos