Švèdijos literatūrà. Kuriama švedų kalba.
Raštijos pradžia
Pirmieji įrašai runomis švedų kalba aptinkami akmenyse nuo 5 amžiaus. Viduriniais amžiais išspausdinti pirmieji religiniai raštai lotynų kalba. Seniausi išlikę raštai švedų kalba yra įstatymų rinkiniai, žymiausias jų – Senasis Västergötlando įstatymas (Äldre Västgötalagen 1220). Pirmieji religiniai literatūros vertimai į švedų kalbą yra Senovės švedų legendos (Fornsvenska legendariet 1276–1307) ir Penkiaknygės vertimas (Pentateukparafrasen apie 1310). Istoriniame veikale Eriko kronika (Erikskrönikan 1330) gausu medžiagos apie Švedijos monarchus. 1526 į švedų kalbą išverstas Naujasis Testamentas, 1541 – visa Biblija (vadinamoji Gustavo Vazos Biblija). Švedijos literatūros raidai įtakos turėjo tautosaka. Šio laikotarpio baladėms ir dainoms būdinga mistiniai (Arfos galia / Harpans kraft), romantiniai (Ebė Skamelsonas / Ebbe Skammelsson), religiniai (Arklininkas Stafanas / Staffan stalledräng) motyvai. Pirmasis poezijos švedų kalba kūrėjas Georgas Stiernhielmas (1598–1672) hegzametru parašytame epe Heraklis (Hercules 1658) panaudojo senovės graikų mitologinius motyvus. C. von Linné sukūrė kelionių aprašymų.
18 amžiaus literatūra
18 a. literatūra suklestėjo. Tam įtakos turėjo spaudos laisvės paskelbimas 1766, švietėjiškų ir liberalių idėjų plitimas, Švedijos akademijos įkūrimas 1786. Prie švedų literatūrinės kalbos sukūrimo daug prisidėjo rašytojas O. von Dalinas, reikšmingas buvo jo leidžiamas savaitraštis Then swänska Argus (ėjo 1732–34). Vis daugiau literatūros pradėta kurti pasaulietinėmis temomis. Burleskinių baladžių kūrėjas, poetas C. M. Bellmanas vaizdavo bohemišką Stokholmo gatvių gyvenimą, sujungė išgertuvių dainų ir religinių raštų žanrus bei temas (eilėraščių rinkiniai Fredmano laiškai / Fredmans epistlar 1790, Fredmano dainos / Fredmans sånger 1791). Prozos kūrinių švedų kalba pirmasis parašė Johanas Henricas Kellgrenas (1751–95), jis plėtojo švietėjų idėjas, išgarsėjo satyromis.
Romantizmo ir realizmo literatūra
19 a. pirmos pusės literatūroje vyravo romantizmas, svarbi buvo literatūrinė draugija Gotų draugija (Götiska förbundet, įkurta 1811), literatūrinis žurnalas Iduna (ėjo 1811–24). Reikšmingiausi šio laikotarpio poetai: E. G. Geijeris, E. J. Stagnelius, E. Tegnéris, P. D. A. Atterbomas. Nuo 19 a. vidurio grožiniuose kūriniuose ėmė plisti laisvės ir racionalizmo idėjos, prie to daug prisidėjo nepriklausomas laikraštis Aftonbladet (ėjo nuo 1830). C. J. L. Almqvistas romanuose (Karalienės brangakmenių vėrinys / Drottningens juvelsmycke 1834, Atsitikimas / Det går an 1838) propagavo modernias idėjas, griovė nusistovėjusias normas, kritiškai vertino šeimą, Bažnyčią. 19 a. pabaigos literatūroje įsivyravo realizmas ir neoromantizmas. Žymiausi atstovai: S. O. L. Lagerlöf, Victoria Benedictsson (1850–88), A. Strindbergas (pasaulinės literatūros kontekste itin reikšmingas buvo jo satyrinis romanas Raudonasis kambarys / Röda Rummet 1879, kuriame kritikuojama politiniai, religiniai ir akademiniai sluoksniai). Neoromantizmo poetika būdinga V. von Heidenstamo, G. Frödingo, E. A. Karlfeldto kūrybai.
Modernizmo literatūra
20 a. pradžios poezijoje reiškėsi modernistinės tendencijos, simbolizmas, ekspresionizmas. Žymiausi poetai: H. Gullbergas, G. Ekelöfas, H. E. Martinsonas, K. M. Boye, E. J. Lindegrenas. Baladžių ir dainuojamosios poezijos tradiciją tęsė E. A. Taube, Larsas Forssellis (1928–2007), Cornelis Vreeswijkas (1937–87). Svarbi 1929 išleista modernistinės literatūros antologija 5 jauni (5 unga), jos eilėraščiams būdinga primityvizmas, gyvenimo šlovinimas, erotiniai motyvai. Nuo 6 dešimtmečio pereinama prie vadinamosios metapoezijos, atspindinčios naujų technologijų ir komunikacinių sistemų galimybes, įsivyrauja paprastumas ir konkretumas. Prie reikšmingiausių poetų priskiriami: W. Aspenströmas, Göranas Sonnevi (g. 1939), Bo Setterlindas (1923–91), T. G. Tranströmeris, Kristina Lugn (1948–2020), Larsas Norénas (1944–2021), Bruno Keatsas Öijeris (g. 1951). Prozininkai M. Martinson, J. Fridegårdas, K. I. Lo-Johanssonas, V. C. A. Mobergas plėtojo socialines temas, vaizdavo samdinių, darbininkų, emigrantų gyvenimą. Dokumentinio romano kūrėjai rašė politinėmis, urbanistinėmis temomis: H. E. F. Söderbergas (Martino Birko jaunystė / Martin Bircks ungdom 1901), P. O. Sundmanas (Inžinieriaus Andrė skrydis / Ingenjör Andrées luftfärd 1967), S. A. Lidman (Šachta / Gruva 1968), P. O. Enquistas (Legionieriai / Legionärarna 1968), P. A. Fogelströmas (Mano svajonių miestas / Mina drömmars stad 1960). Nuo 8 dešimtmečio prozoje įsitvirtino globalizacijos, pasaulio bendruomenei aktualios temos, visuomenės kritika: E. Johnsonas, Peris Christianas Jersildas (g. 1935), P. F. Lagerkvistas, Janas Myrdalis (1927–2020). Šiuo laikotarpiu gausiai rašyta istorinių, autobiografinių romanų. Žymiausi jų kūrėjai: S. A. H. Delblancas, Kerstina Ekman (g. 1933), G. Tunströmas. Feministinę literatūros tradiciją tęsė Gerda Antti (g. 1929), Carina Rydberg (g. 1962), Ingerė Edelfeldt (g. 1956), A. Pleijel.
Postmodernizmo literatūra
Postmodernistinei literatūrai būdinga intertekstų mitologinės ir kultūrinės interpretacijos (Kerstinos Ekman romanas Šviesų miestas / En stad av ljus 1983, Perio Christiano Jersildo romanas Penktasis išganytojas / Den femtionde frälsaren 1984, T. Lindgreno romanas Gyvatės pėdsakas ant uolos / Ormens väg på hälleberget 1982). Detektyvinio žanro srityje populiarūs kriminalinių romanų autoriai yra Maja Sjöwall (1935–2020), Peris Wahlöö (1926–75), Henningas Mankellis (1948–2015), Eva Elizabetha Marklund (g. 1962), Janas Guillou (g. 1944). Vaikų literatūros žymiausi atstovai: A. Lindgren, M. Gripe, B. Lindgren, U. Starkas, Matas Wahlis (g. 1945).
Vertimai į lietuvių kalbą
Pirmasis švedų grožinio kūrinio vertimas į lietuvių kalbą pasirodė 1899 (apsakymas Żmogus nepliuszkis, vertė P. Vileišis). Į lietuvių kalbą Švedijos literatūros daugiausiai pradėta versti 20 a. 7 dešimtmetyje. Išleista švedų novelių (rinkiniai Nakties žaidimai 1965, Švedų novelės 1986), pasakų (rinkinys Auksinė kurpaitė 1994). Išversta Majgullos Axelsson (g. 1947), I. Bergmano, S. Claessono, S. H. Dagermano, Ingerės Edelfeldt, Kerstinos Ekman, Perlo Olofo Ekströmo (1926–81), Peterio Englundo (g. 1957), P. O. Enquisto, P. A. Fogelströmo, Marianneʼs Fredriksson (1927–2007), Jono Gardellio (g. 1963), Gustafo Geijerstamo (1858–1909), M. Gripe’s, Jano Guillou, Lennarto Hagerforso (g. 1946), Carolos Hansson (g. 1942), Anderseno Jacobssono (g. 1963), E. Johnsono, Theodoro Kallifatideso (g. 1938), P. F. Lagerkvisto, S. O. L. Lagerlöf, Stiego Larssono (1954–2004), A. Lindgren, T. Lindgreno, Henningo Mankellio, M. Martinson, Katarinos Mazetti (g. 1944), Jano Myrdalio, A. M. F. Munthe’s, Mikaelio Niemi (g. 1959), Peterio Nilsono (1937–98), Ulfo Lennarto Nilsono (1948–2021), S. Nordqvisto, Söreno Olssono (g. 1964), Klaso Östergreno (g. 1955), Örjano Perssono (g. 1942), Hanso Petersono (1922–2022), A. Pleijel, Majos Sjöwall, H. E. F. Söderbergo, U. Starko, A. Strindbergo, P. O. Sundmano, G. Tunströmo, Carlo-Johano Vallgreno (g. 1964), Mato Wahlio, J. Wieslander ir kitų rašytojų kūrinių. Į švedų kalbą išversta K. Donelaičio, S. Gedos, R. Granausko, L. Gutausko, J. Ivanauskaitės, A. A. Jonyno, J. Kunčino, J. Lukšos, M. Martinaičio, S. Parulskio, K. Platelio, R. Šerelytės ir kitų rašytojų kūrinių.
Švedijos literatūra; švedų literatūra; Švedijos kultūra
L: S. Björck, H. Sallnäs, B. Palmqvist Litteraturhistoria i fickformat Stockholm 1966; G. Hägg Den svenska litteraturhistorien Stockholm 1996.
1665
Švedijos konstitucinė santvarka
Švedijos partijos ir profsąjungos