Švèdijos mùzika
Liaudies muzika
Vidurvasario šventės eitynės
Liaudies muzika turi bendrų bruožų su norvegų liaudies muzika. Gausu ganymo šūksnių (atlikdavo moterys), t. p. piemenų dainų. Savitos lapių (samių) dainos, pasižyminčios ypatinga vokalizacija (jojk). Esama advento, Kalėdų, gavėnios, Velykų, Šv. Liucijos, Šv. Stepono ir kitų kalendorinių švenčių, vestuvių, istorinių ir vaikų dainų, nemažai epinių baladžių (jos dažnai buvo ir šokamos). Liaudies muzikai priskirtinas protestantiškasis choralas regionuose giedamas savaip. Senas tradicijas turi instrumentinė šokių muzika. Populiarūs šokiai ganglotas, hambas, halingas, kitatautės kilmės polska, valsas, polka, kadrilis, šotas ir mazurka. Instrumentinė muzika dažniausiai yra daugiabalsė.
Muzikos instrumentai
Aptinkama archeologinių muzikos instrumentų – kriauklių, riešutų kevalų, paukščių kaulų, bronzinių barškalų, trimitų lurų, vilioklių, ūžlių, brūklių, kaulo švilpukų, įvairių fleitų, karvių ragų, geležinių skrabalų, žvangulių, molinių būgnų su ruonio odos membrana. Griežiama niukelharpa (klavišinis fidelis; žinomas nuo 1350), humeliu (citra), daugiastygiu smuiku, šešiastyge vikingų lyra (nuo 8–10 a.; visi chordofonai), dūdmaišiu, fleita, klarnetu (visi aerofonai), akordeonu ir armonika (abu idiofonai, išpopuliarėjo nuo 20 amžiaus).
luras
Profesionaliosios muzikos raida 11–18 amžiuje
Profesionalioji muzika pradėjo klostytis 11 a. Švedijai priėmus krikščionybę. Plito liturginės giesmės, pradėta kurti apeiginė bažnytinė muzika. Išliko grigališkojo choralo giesmių, 13 a. ir vėliau sukurta himnų, sekvencijų bei kitų giesmių. 1272 istoriniuose šaltiniuose minima Uppsalos katedroje buvus vargonus. Muzikos centrais tapo vienuolynai. Muzikinis gyvenimas klestėjo Vazų dinastijos laikais. 16 a. pradžioje pasaulietinės muzikos centru tapo Švedijos karaliaus rūmai Stokholme. Įsigalėjus protestantizmui (nuo 17 a.), bažnyčiose skambėjo vargonų muzika ir protestantiškasis choralas. Iki 18 a. kūrė daug užsienio muzikų, tarp jų – J. P. Sweelincko mokinys vokietis A. Dübenas (1558–1625) ir jo palikuoniai (dirbo Švedijos karaliaus rūmuose), italas V. Albrici (1631–96), prancūzai P. Verdier (g. 1644), Lacroix, N. Picard’as ir kiti. 17 a. viduryje gastroliavo italų ir prancūzų pirmosios operų trupės, pradėti rengti viešieji koncertai. 17 a. pabaigoje įkurta muzikos kolegija, išspausdinti pirmieji švedų muzikos kūriniai.
Muzika 18–19 amžiuje
Žymiausias 18 a. švedų kompozitorius – Švedijos karaliaus rūmų muzikos direktorius J. H. Romanas (1694–1758; pirmųjų mišių švedų kalba autorius; jo instrumentinei muzikai įtaką darė G. F. Händelio ir italų kompozitorių kūryba). Kiti 18 a. kompozitoriai: J. J. Agrellis (1701–65; dirbo Vokietijoje), P. Brandtas (1713–63), F. Zellbella (1719–80), J. Wikmansonas (1753–1800). Operas, simfonijas ir stambios formos kitus kūrinius kūrė vokiečiai J. G. Naumannas, G. J. Vogleris, J. M. Krausas (1756–92). Kompozitoriai C. M. Bellmanas, J. F. Palma (1753–1838) ir O. Åhlströmas (1756–1835) išpopuliarino dainos žanrą. Stokholme viešuosius koncertus rengė Muzikos draugija (įkurta 1766) ir Karališkoji muzikos akademija (įkurta 1771; prie jos įsteigta konservatorija; 1971 konservatorija atsiskyrė nuo muzikos akademijos ir tapo Karališkąja aukštąja muzikos mokykla). 1773 Gustavo III įsakymu italų kompozitorius F. A. Uttini (1723–95) subūrė operos trupę (Švedijos karališkoji opera) ir sukūrė pirmąją švedų operą Tetidė ir Pelėjas. Veikė operos, baleto mokyklos, šokio muziejus. 1773 išleista A. A. Hülpherso pirmoji švedų muzikos istorija. 19 a. muzikos centru tapo Uppsala. 1814–18 E. G. Geijeras ir A. A. Afzelius (1785–1821) išleido pirmuosius švedų baladžių rinkinius. 1814 išleistas pirmasis liaudies šokių rinkinys. 1846 kompozitorius R. Dybeckas (1811–77) išleido vokalinių ir instrumentinių ganymo signalų rinkinį. Liaudies dainas ir instrumentinę muziką sistemingai pradėjo rinkti Švedų literatūros draugija (įkurta 1885 Suomijoje). Sąsajos su liaudies muzika būdingos F. A. Berwaldo (sukūrė originalių kamerinių ir simfoninių kūrinių), A. F. Lindblado (1801–78; sukūrė operą Sukilėliai 1835), E. Sjögreno (1853–1918; sukūrė vėlyvojo romantizmo stiliaus dainų ir kūrinių kameriniams ansambliams) kūrybai. Nacionalinės operos pradininko I. Hällströmo (1826–1901) operose, A. Södermano (1832–76) baladėse balsui ir orkestrui ryšku švedų muzikos tendencijos. Kamerinės muzikos plėtrai turėjo reikšmės J. Mazerio kvarteto draugija (įkurta 1849). Kiti 19 a.–20 a. pradžios kompozitoriai: B. H. Crusellis (1775–1838), C. J. L. Almqvistas, G. Wennerbergas (1817–1901), J. A. Josephsonas (1818–80), Švedijos princas Gustavas (1827–52), A. Hallénas (1846–1925).
Muzika 20 amžiuje–21 amžiaus pradžioje
20 a. pirmoje pusėje kompozitorių kūrybai būdinga muzikos nacionalinis savitumas ir vėlyvojo romantizmo bei impresionizmo tendencijos. Reikšmingų kūrinių sukūrė O. W. Petersonas‑Bergeris; R. Wagnerio sekėjas), W. E. Stenhammaras; pagarsėjo styginiais kvartetais ir koncertais fortepijonui), H. Alfvénas; žymus simfoninių poemų kūrėjas), N. Bergas (1879–1957), E. Kallstenius (1881–1967), T. Rangströmas; dainų kūrėjas), O. F. Lindbergas (1887–1955), K. Atterbergas (1887–1974), G. Nystroemas (1890–1966; impresionizmo atstovas), H. C. Rosenbergas; ekspresionizmo atstovas) ir kiti. 20 a. 4 dešimtmetyje išryškėjo neoklasicistinės tendencijos (D. Wiréno, 1905–86, L. E. Larssono, 1908–86, E. von Kocho, 1910–2009, G. de Frumerie, 1908–87, kūryba). 1902 buvo įkurta Stokholmo koncertinė draugija, prie jos suburtas pirmasis nuolatinis simfoninis orkestras – Stokholmo karališkasis filharmonijos (iki 1957 draugijos, 1957–92 Stokholmo filharmonijos) orkestras.
Po II pasaulinio karo susiklostė retrospektyvioji (H. Eklundas, 1927–99, B. Linde, 1933–70) ir avangardinė (B. Hambraeusas, 1928–2000, B. Nilssonas, g. 1937) muzikos kūrybos kryptis. Tarptautinį pripažinimą pelnė K. B. Blomdahlio serijine technika pagrįsti kūriniai. Įvairias modernias technikas kūryboje vartojo ir elektroninės muzikos kūrinių (nuo 7 dešimtmečio) sukūrė H. Holewa (1905–91), G. A. Petterssonas, K. B. Blomdahlis, S.‑A. Bäckas (1919–94), A. Hermansonas (1923–96), L. J. Werle (1926–2001), A. Mellnäsas (1933–2002; G. Ligeti mokinys), L.‑G. Bodinas (g. 1935), R. Enströmas (g. 1951), S.‑D. Sandströmas (g. 1954) ir kiti. Žymesni 21 a. pradžios kompozitoriai: Andersas Nilssonas, Janas Sandströmas (abu g. 1954), J. Dafgårdas, Rolfas Martinssonas (g. 1956), Karin Rehnquist (g. 1957), F. Edas (abu g. 1964), C. Bartosch Edström (g. 1965) ir kiti.
Žymesni atlkėjai
skulptūra ABBA batai prie ABBA muziejaus Stokholme
Žymesni atlikėjai: dirigentai E. von Kochas (1910–2009), S. Westerbergas (1918–99), H. Blomstedtas (g. 1927), pianistai H. Leigrafas (1920–2011), S. Ekkerbergas (1909–91; jis ir kompozitorius), smuikininkas E. Wolfas (1913–2011), dainininkai J. Lind, Chr. Nilsson (1843–1921), B. Nilsson ir E. Söderström, A.‑S. von Otter (g. 1955), S. Svanholmas (1904–64), J. Björlingas, N. Gedda, H. Briliothas, G. Winberghas (1943–2002), H. Hagegårdas (g. 1945). Išgarsėjo švedų vokalinis instrumentinis ansamblis ABBA (1973–82).
Muzikinės institucijos
Veikia 10 profesionalių orkestrų, tarp jų – Stokholmo karališkasis filharmonijos orkestras, Göteborgo simfoninis orkestras (nuo 1905), Švedijos radijo simfoninis orkestras ir choras (nuo 1927), Orkestrų susivienijimas Göteborge (nuo 1905), Švedijos karališkoji opera, Göteborgo ir Malmö operos teatrai, Švedijos karališkoji muzikos akademija, Karališkoji aukštoji muzikos mokykla Stokholme, konservatorija Malmö (nuo 1907), Göteborgo muzikos institutas (nuo 1932), Švedijos kompozitorių sąjunga, Chorų sąjunga (abi nuo 1925), Švedų liaudies dainų archyvas (nuo 1951), Šiuolaikinės muzikos draugija (nuo 1960), elektroninės muzikos studija Stokholme (nuo 1964). Nacionaliniame dramos teatre ir Nacionalinių parkų teatre Stokholme statomos operos, Švedijos karališkosios operos Oskaro operoje – miuziklai ir operetės, buvusioje Švedijos karalių vasaros rezidencijoje Drotningholme – baroko kompozitorių operos ir baletai.
Švedijos karališkosios operos rūmų salės fragmentas (1898)
Muzikologai rengiami Stokholmo universitete. Liaudies muzikos festivaliai kasmet vyksta Skanseno etnografijos muziejuje Stokholme, operų – Dalhaloje, vargonų ir kamerinės muzikos – Gotlande, pilių muzikos – Sörmlande.
L: C. A. Moberg Studien zur schwedischen Volkmusik Uppsala 1971; C. M. Cnattingius Contemporary Swedish Music Stockholm 1973; A. Aulin, H. Connor Svensk musik 2 Bde. Stockholm 1974–77; L. Roth Musical Life in Sweden Stockholm 1987.
Švedijos ir Lietuvos muzikiniai ryšiai
Švedijoje koncertavo Abiejų Tautų Respublikos valdovų rūmų dainininkas kastratas B. Ferri (1652 Stokholme), skudutininkų ansamblis (vadovas A. Liepus, 1935), Kauno universiteto choras (1936), V. Jonuškaitė (1931, 1932), A. Kučingis (1935), B. Dvarionas (kaip pianistas, 1936), Švedijos karališkojoje operoje dainavo A. Kutkus (1926), K. Petrauskas, A. Staškevičiūtė (abu 1931). Nuo 20 a. 7 dešimtmečio koncertavo Lietuvos operos ir baleto teatro artistų trupė (1983) ir baleto trupė (1984), Lietuvių folkloro teatras (1987), Lietuvos ir Vilniaus styginių kvartetai, dainininkai V. Daunoras, I. Milkevičiūtė, V. Noreika, V. Kurnickas, J. Stupnianek, V. Balsytė, M. Gylys, vargonininkai V. Pinkevičius, R. Marcinkutė‑Lesieur, pianistė A. Žvirblytė ir kiti atlikėjai. 2002–05 Malmö operos vyriausiuoju dirigentu dirbo G. Rinkevičius. 2002 Dalhaloje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos trupė parodė G. Verdi operos Don Karlas spektaklį ir surengė operečių muzikos koncertą. Pranešimus skaitė muzikologai A. Ambrazas, J. Gaudrimas. V. Landsbergis, D. Petrauskaitė, R. Stanevičiūtė‑Kelmickienė, J. Trilupaitienė.
Valstybės teatre (Kaune) dainavo G. Pålson‑Wettergren (1897–1991; 1932), C. M. Öhmanas (1887–1967; 1934). Nuo 20 a. 7 dešimtmečio koncertavo Švedijos muzikos kolektyvai, tarp jų – Stokholmo universiteto choras (1975), folkloro ansamblis (1987 festivalyje Baltica), muzikos atlikėjai solistai (gitaros virtuozas M. Anderssonas, 2008). 2003 Gaidos festivalyje dalyvavo Kammerensemblen, dirigentas F. Ollu ir obojininkė H. Jahren, 2007 – dirigentas B. T. Anderssonas. 2003 Vilniuje koncertavo Stokholmo karališkasis filharmonijos orkestras (dirigentas A. Gilbertas). Nuo 2000 Göteborgo universiteto Vargonų meno centras ir Lietuvos vargonų specialistai tiria ir restauruoja Vilniaus Šventosios Dvasios (dominikonų) bažnyčios vargonus (pastatyta 1776, meistras A. G. Casparini).
1352
Švedijos kultūra
Švedijos konstitucinė santvarka
Švedijos partijos ir profsąjungos