Švèdijos teãtras. Teatro elementų būta senovės religinėse apeigose, per vikingų puotas vykusiuose skaldų pasirodymuose. Viduriniais amžiais bažnyčiose buvo vaidinamos misterijos, mirakliai, liturginės dramos. 16–18 a. rengti mokyklinio teatro vaidinimai (1757 uždrausti), statyta J. Messenijaus (1579–1636), M. O. Asterophero (1579–1647), U. Hjärne’s (1641–1724) pjesės. Nuo 16 a. pabaigos teatro trupių buvo karaliaus rūmuose. 1649 Stokholme įkurtas pirmasis šalyje karaliaus rūmų teatras, iki 19 a. pradžios čia spektaklius rodė italų operos, commedia dell’arte, vokiečių, prancūzų trupės. Pirmąja nuolatine nacionaline trupe laikoma 1682 Uppsalos universiteto studentų trupė (1686–91 vaidino Stokholme, statė perdirbtas prancūzų klasicistines tragedijas). 17–18 a. Stokholme, rūmų teatruose Drottningholme (įkurtas 1766) ir Gripsholme (įkurtas 1781) gastroliavo vokiečių, prancūzų, italų ir olandų teatro trupės. 1737–53 Stokholme vaidinimus rengė mėgėjų teatro trupė Karališkoji švedų scena. 1779 Göteborge įkurtas švedų teatras, 1788 Stokholme – Karališkasis dramos teatras (1787 prie jo – vaidybos mokykla). 18 a.–19 a. pirmoje pusėje statyta C. I. Hallmano (1732–1800), O. Kexélio (1748–96), J. H. Kellgreno (1751–95), G. J. Adlerbetho (1751–1818), C. Envallssono (1756–1806), C. G. Leopoldo (1756–1829) kūriniai. 1842 panaikintas valstybinis teatro monopolis, Stokholme įkurta privačių teatrų (Naujasis teatras, įkurtas 1842). 19 a. viduryje (iki 8 dešimtmečio) statyta A. T. Blanche’o (1811–68) komedijos, J. Børjesseno (1778–1866) istorinės pjesės, F. A. Dahlgreno (1816–95) kūriniai, prancūzų vodeviliai, O. von Kotzebue pseudoistorinės tragedijos. Nuo 19 a. 8 dešimtmečio įsitvirtino vadinamoji naujoji drama (H. Ibseno, B. M. Bjørnsono kūriniai). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Švedijos teatro gyvenimas pagyvėjo, įtakos tam turėjo A. Strindbergo teoriniai straipsniai (natūralizmas teatre) ir kūryba. 1907–10 Stokholme veikė A. Strindbergo ir aktoriaus bei režisieriaus A. Falcko (1882–1938) vadovaujamas Intymusis teatras, čia pastatyta dauguma A. Strindbergo pjesių, propaguota psichologinės, filosofinės problematikos spektakliai, kamerinė scena ir auditorija, stambus aktoriaus planas, mizanscenų tikroviškumas. Reikšmingos buvo M. Reinhardto trupės (20 a. 2 dešimtmetyje Stokholme ir Göteborge), Maskvos dailės teatro (3 dešimtmetyje) šalyje gastrolės. Teatruose statyta P. F. Lagerkvisto, H. Bergmano pjesės, garsėjo režisieriai P. Lindebergas (1890–1944), O. Molanderis, aktoriai L. Hansonas (1880–1965), G. Ekmanas (1890–1938), K. U. Henningas (1895–1970), M. Ekström (1899–1952), I. Tidblad (1901–75). Psichologinio realizmo principus įtvirtino aktoriai N. Personne (1850–1928), E. Hillbergas (1852–1929), A. de Wahlis (1869–1956), H. Bosse (1878–1961), V. Sjöströmas, I. Hedqvistas (1880–1935), T. Teje (1893–1970). 20 a. pirmoje pusėje prasidėjo teatro decentralizacija, 3–5 dešimtmetyje nauji teatrai buvo įkurti Helsingborge (1922), Göteborge (1934), Malmö (1944), Norrköpinge (1947) ir kitur. Nuo 4 dešimtmečio novatoriškus spektaklius pagal švedų (A. Strindbergo, P. O. Enquisto) ir užsienio (H. Ibseno, E. Ionesco, W. Gombrowicziaus, Molière’o, J.‑P. Sartre’o, W. Shakespeare’o) dramaturgų kūrinius statė A. Sjöbergas (iki 1980), I. Bergmanas (nuo 5 dešimtmečio iki 2003). 20 a. pirmoje pusėje statyta H. Söderbergo pjesės, F. T. Hedbergo (1828–1908) filosofinės dramos, buitinės komedijos. Garsėjo aktoriai G. Wållgren (1913–83), A. Ekas (1916–79), E. Dahlbeck (1920–2008), A. Björk (1923–2012), E. Josephsonas (1923–2012), A. Edwallis (1924–97), M. Krook (1925–2001), J. Kulle (1927–97), P. Oscarssonas (1927–2010), M. von Sydowas. 20 a. 5–7 dešimtmetyje statyta S. H. Dagermano, L. Forssellio (1928–2007), P. Weisso kūriniai. 6 dešimtmetyje privačiuose teatruose statyta daugiausia absurdo dramaturgija. 7–8 dešimtmetyje paplito vadinamieji laisvieji teatrai, jų spektakliams būdinga šiuolaikinio politinio gyvenimo atgarsiai, dažniausiai naudotas kolektyvinės kūrybos metodas, statyta K. Anderssono (1933–2005), B. Bratto (g. 1937) pjesės, režisavo L. Hjulströmas (1938–2022), P. Oscarssonas. 1975 režisierė ir rašytoja S. Osten (g. 1944) Stokholme įkūrė teatrą vaikams ir jaunimui Unga Klara (itin reikšmingas čia pastatytas spektaklis S. Osten, P. Lysanderio Medėjos vaikai 1975). 8–10 dešimtmetyje statyta P. O. Enquisto, A. Pleijel, L. Noréno, S. Göthe’s (abu g. 1944), K. Lugn (g. 1948), K. Frostenson (g. 1953), A. Jäderlund (g. 1955), 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje – S. Larssono (g. 1955), M. Anderssono (g. 1969), L. Svenssono (g. 1973), M. Montelius (g. 1975) kūriniai. 20 a. antroje pusėje garsėjo aktoriai H. Andersson, J. Malmsjö (g. 1932), A. Ekmanner (g. 1938), L. Endre (g. 1955), P. August (g. 1958), T. Flinckas (g. 1961). 20 a. pabaigos–21 a. pradžios žymesni režisieriai: P. Forsgren (g. 1957), S. V. Holmas (g. 1958), Å. Kalmér (g. 1961). Teatro veikėjai rengiami Stokholme, Malmö, Göteborge. Teatro festivaliai vyksta Malmö (nuo 1985 Malmö festivalis), Göteborge (nuo 1994 Göteborgo šokio ir teatro festivalis), Stokholme (nuo 2009 Bergmano festivalis), kituose miestuose. 1993 Lietuvoje gastroliavo Karališkasis dramos teatras (rodyta J. Mišimos Markizė de Sad, režisierius I. Bergmanas). Švedijoje spektaklių sukūrė režisieriai C. Graužinis, O. Koršunovas, G. Padegimas, R. Tuminas, J. Vaitkus.
L: C. Englund, L. Janzon Theatre in Sweden Stockholm 1997.
Švedijos kultūra
Švedijos konstitucinė santvarka
Švedijos partijos ir profsąjungos