Šveicãrijos architektūrà
Liaudies architektūra
Tradiciniai gyvenamieji namai Berno kantone
16 a. pabaigos–17 a. pradžios tradicinei architektūrai būdingi gyvenamieji namai su ūkine dalimi (tvartu ir svirnu). Berno Alpių apylinkėse susiklosčiusio medinio gyvenamojo namo tipui šalė (chalet) būdinga nuožulnus stogas (dažniausiai dengtas skiedromis), plačios pakraigės, drožyba dekoruotas fasadas. Šalies centrinėje dalyje statyti gyvenamieji ir ūkiniai pastatai su stačiais stogais, nuo kritulių saugančia sienų apkala, Ticino kantone – akmeniniai gyvenamieji namai (dažniausiai dengti akmens plokštėmis), ežerų pakrantėse – terasinės sodybos su vynuogynais ir sodais, Berno apylinkėse – saviti 4–5 aukštų mediniai gyvenamieji namai.
Senieji laikai
Alpių apylinkėse išliko neolito laikotarpio gyvenviečių su mediniais statiniais ant polių (5000–500 pr. Kr., su panašiais statiniais Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje ir Vokietijoje – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2011). 1 a. pr. Kr.–5 a. romėnų įkurtose kolonijose ir stovyklose (Akve Helvetike, dabar Badenas, Turikas, dabar Ciurichas, Augusta Raurika, Bazelio srities kantonas, Genava, dabar Ženeva, Vindonisa, dabar Windischas) išliko pirčių, amfiteatrų, teatrų, tiltų ir kitų statinių fragmentų.
6–15 amžius
Nuo 6 a. Šveicarijos architektūros plėtotei įtakos turėjo Austrijos, Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos architektūra. Merovingų ir Karolingų laikais pastatyta Šv. Jurgio baptisterija Riva San Vitalėje (Ticino kantonas, manoma, 5 a.), benediktinų vienuolynų ansambliai – Šv. Galo Sankt Gallene (8 a.), Šv. Jono Müstaire (Graubündeno kantonas, 8 a. pabaiga, abu pasaulio paveldo vertybės, nuo 1983).
Laikrodžio bokštas Berne (16 a., renovuotas 2018)
Romanikos ir gotikos bruožų turi Bazelio vienuolyno ansamblis (po 1185), Churo katedra (1155–1272). 13–15 a. pastatyta gotikinių pilių (Šv. Mykolo, 1242, Sasso Corbaro, 1479, Montebello, 15 a., dabar Archeologijos muziejus, visos Bellinzonoje, su gynybinėmis sienomis ir pylimais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000; Vufflenso, Vaud kantonas, 1395–1434, Visconti Locarno, 15 a. vidurys, manoma, pilies bastioną suprojektavo Leonardo da Vinci; dabar Archeologijos muziejus, Chillono pilis), rotušių (Berno, 1406–16, su senamiesčio kitais statiniais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983, Fribūro, 1522, architektai M. Hermannas, H. Felderis, Bazelio, 1521), miestai apjuosti sienomis (Fribūre, Murtene, Romont’e, abu Fribūro kantone, Solothurne, Schaffhausene) su vartais (Spaleno Bazelyje, 14 a. antra pusė), bokštais (Laikrodžio Berne, 16 a. laikrodis su skulptūrinėmis marionetėmis).
Raiškiausi gotikos statiniai – Ženevos (pradėta 1150), Lozanos (1175–1275, architektas J. Cotereelis su kitais), Šv. Mikalojaus Fribūre (1283–1490) katedros, Šv. Osvaldo ir šv. Mykolo bažnyčia Zuge (po 1478).
16–18 amžius
Einsiedelno vienuolyno ansamblis (Schwyzo kantonas, pradėtas 1717, architektas C. Moosbruggeris)
16 a. suprojektuota renesansinių rūmų (Riterių Liucernoje, 1561–74, Maison des Halles Neuchâtelyje, 1575, Spiesshofo Bazelyje, apie 1580). Po reformacijos ir Trisdešimties metų karo (1618–48) pastatyta barokinių sakralinių pastatų (Apsilankymo vienuolynas Fribūre, 1610–51, architektas J. F. Reyffas, šventykla de la Fusterie Ženevoje, 1715, architektas J. Vennes’as, Šventosios Dvasios bažnyčia Berne, 1729, architektas N. Schildknechtas), gyvenamųjų namų (Ženevoje, Berne, Bazelyje, Fribūre, Schaffhausene). Barokinių ir rokokinių pastatų šalyje suprojektavo ir vadinamosios Forarlbergo mokyklos (Austrija) atstovai (Einsiedelno vienuolyno ansamblis, Schwyzo kantonas, pradėtas 1717, architektas C. Moosbruggeris).
18 a. viduryje klasicizmas pradėjo reikštis arčiausiai Prancūzijos esančiuose kantonuose (Šv. Urso katedra Solothurne, 1762–73, architektai G. M. Pisoni, P. A. Pisoni, Neuchâtelio rotušė, 1790, architektas P.‑A. Parisas, Rathų muziejus Ženevoje, 1826, architektas S. Vaucher). Klasicistinių gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų suprojektuota Bazelyje (Baltasis ir Mėlynasis, abu 1770, abiejų architektas S. Werenfelsas), Ciuriche (Gildijos namai, 1757, architektas D. Morfas), Berne (Erlacherių rūmai, 1752, architektas A. Stürleris).
19 amžius–20 amžiaus pradžia
Raiškūs 19 a. urbanistikos paminklai – po gaisrų perplanuoti laikrodžių gamintojų miestai La Chaux‑de‑Fonds’as ir Le Locle’is (abu pasaulio paveldo vertybė, nuo 2009). 1855 Šveicarijos Konfederacijos politechnikume (nuo 1911 Šveicarijos Konfederacijos aukštoji technikos mokykla) Ciuriche pradėti rengti inžinieriai ir architektai.
Operos teatro rūmai Ciuriche (1891, architektūrinė bendrovė Fellner & Helmer)
19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje plito istorizmas (Politechnikumo rūmai Ciuriche, 1864, architektai G. Zeuneris, G. Semperis, Šveicarijos krašto muziejus Ciuriche, 1898, architektas G. Gullis, dabar Nacionalinio muziejaus padalinys), eklektika (Federaliniai rūmai Berne, 1902, architektas H. W. Aueris). Ežerų pakrantėse, kalnų kurortuose pastatyta šalė tipo viešbučių. Art nouveau bruožų turi K. C. Moserio (Dailės muziejus Ciuriche, 1910, Badeno geležinkelio stotis Bazelyje, 1913), Le Corbusier (vila Fallet La Chaux‑de‑Fonds’e, 1907) suprojektuoti pastatai (su jo suprojektuotais pastatais Argentinoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Indijoje, Japonijoje – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2016).
20 amžius
Po I pasaulinio karo suplanuota miestų sodų (Freidorfas, prie Bazelio, 1924, architektas H. Meyeris, 1889–1954), pastatyta gyvenamųjų namų kompleksų (Bazelyje, Lozanoje, 1914–30). Nuo 3 dešimtmečio užsienyje mokslus baigę architektai šalyje skleidė modernizmo idėjas. Architektūroje pradėtos naudoti naujos statybinės medžiagos, masinės gamybos elementai, taikyti eksperimentiniai statybos metodai (Colnaghi gyvenamasis namas Riehene, 1927, architektai H. Schmidtas, 1893–1972, P. Artaria, 1892–1959, gyvenamasis namas prie Ciuricho, 1928, architektas M. E. Haefeli).
Racionalizmo plėtotę skatino 1928 La Sarraze (prie Lozanos) surengti Tarptautiniai šiuolaikinės architektūros kongresai. Pavyzdiniu gyvenamųjų namų architektūros etalonu tapo Neubühlio gyvenvietės Ciuriche projektas (1928–32; joje gyvenamųjų namų suprojektavo architektai P. Artaria, M. E. Haefeli, C. Hubacheris, 1897–1990, W. M. Moseris, E. Rothas, H. Schmidtas, R. Steigeris). Racionalistinių pastatų suprojektavo O. R. Salvisbergas, jo parduotuvės Bleicherhof Ciuriche projektas (1940) turėjo įtakos Šveicarijos visuomeninės architektūros raidai.
Po II pasaulinio karo L. Mieso van der Rohe’s architektūros idėjas plėtojo F. Füegas (g. 1921), F. Halleris (1924–2012), funkcionalistinių pastatų suprojektavo R. Steigeris, M. Billis (1908–94). 7 dešimtmetyje savitomis formomis išsiskyrė sakralinė architektūra (bažnyčios – Šv. Elžbietos Kilchberge, Ciuricho kantonas, 1967, architektas A. M. Studeris, 1926–2007, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies Buchse, Sankt Galleno kantonas, 1965, architektas J. Dahindenas, g. 1925).
8–9 dešimtmetyje vadinamosios Ticino mokyklos atstovai suprojektavo gyvenamųjų namų, kuriems būdinga klasikinių geometrinių formų ir Ticino regiono tradicinės architektūros elementų (cilindriniai bokštai, dengtos arkados, rustika) dermė (Casa Tonino Toricelloje, 1974, Casa Sartori Riveo, 1977, abiejų architektai B. Reichlinas, g. 1941, F. Reinhardtas, g. 1942, Casa Bianchi Riva San Vitalėje, 1973, mokykla Morbio Inferiorėje, 1977, banko Banca de Gottardo būstinė Lugano, 1988, visų architektas M. Botta). 20 a. antros pusės kiti žymesni architektai: M. Fördereris (1928–2006), V. Mangeatas (g. 1941), P. Mestelanas (g. 1947), B. Gachetas (g. 1951).
20 amžiaus pabaiga–21 amžiaus pradžia
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Mogno (Ticino kantonas, 1996, architektas M. Botta)
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje pastatų suprojektavo užsienio (bendrovės Vitra būstinė, 1994, bendrovės Novartis personalo skyriaus pastatas, 2009, abu Bazelyje, abiejų architektas F. O. Gehry, Ciuricho universiteto Teisės fakulteto rūmai, 1994, architektas S. Calatrava, Kultūros ir kongresų centras Liucernoje, architektas J. Nouvelis, Beyelerio muziejus Riehene, abu 2000, P. Klee centras Berne, 2005, abiejų architektas R. Piano, apartamentai Chesa Futura Sankt Moritze, 2004, architektūrinės bendrovės Foster + Partners, Küchel Architects, bendrovės Rolex mokymų centras Lozanoje, 2010, architektūrinė bendrovė SANAA, dailės muziejaus pastatas Chure, 2016, architektūrinė bendrovė Brozzi Veiga) ir vietiniai (Šv. Benedikto bažnyčia Valse, Graubündeno kantonas, 1988, architektas P. Zumthoras, Kirchnerio muziejus Davose, 1992, Appenzellio muziejus, 1998, abiejų architektūrinė bendrovė Gigon Guyer Architekten, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Mogno, Ticino kantonas, 1996, architektas M. Botta, Flono geležinkelio stotis Lozanoje, 2001, architektas B. Tschumi, Šv. Jokūbo bokštas, 2008, Ekspozicijų centras, 2013, abu Bazelyje, abiejų architektūrinė bendrovė Herzog & de Meuron, Atletikos centras Sankt Gallene, 2006, architektas A. Sennas, sporto centras Windische, 2010, architektūrinė bendrovė Studio Vacchini) architektai bei architektūrinės bendrovės.
Pasaulio paveldo vertybės
Berno senamiestis, Šv. Galo vienuolyno ansamblis Sankt Gallene, Šv. Jono vienuolyno ansamblis Müstaire (visi nuo 1983), gotikinės pilys Bellinzonoje (nuo 2000), laikrodžių gamintojų miestai La Chaux‑de‑Fonds’as ir Le Locle’is (nuo 2009), neolito laikotarpio gyvenvietės su mediniais statiniais ant polių Alpių apylinkėse (nuo 2011), Le Corbusier pastatai (nuo 2016).
1729
Šveicarijos kultūra
Šveicarijos konstitucinė santvarka
Šveicarijos partijos ir profsąjungos
Šveicarijos ginkluotosios pajėgos