Šveicãrijos dail
Seniausių laikų dailė
Seniausi dailės radiniai – iš paleolito (raižyti reikmenys, gyvūnų figūrėlės iš kaulo). Bronzos amžiaus kapavietėse rasta papuošalų (auksinių, bronzinių, alavinių karolių, spiralinių žiedų, kita), ginklų, keramikos dirbinių (amforos pavidalo indų, ornamentuotų urnų). Geležies amžiaus Golaseccos kultūrai (Ticino kantonas) būdinga tinkliniu ornamentu dekoruoti bronzos ir geležies dirbiniai, keramikoje ryšku Villanovos kultūros įtaka. 8–5 a. pr. Kr. plito Hallstatto kultūra, ją pakeitė La Tène’o kultūra. 1 a. pr. Kr. vietos dailę paveikė helvetų ir retų teritorijas užkariavusių romėnų kultūra. Išliko sienų tapybos, mozaikos fragmentų, keramikos, stiklo, bronzos dirbinių, ginklų, papuošalų.
Vidurinių amžių ir gotikos dailė
5 a. šalies rytinę dalį užėmė alemanai, vakarinę – burgundai; jų metalo dirbiniai (papuošalai, kulto reikmenys, ginklai) gausiai ornamentuoti, naudotas spalvingas pertvarinis emalis, kurta smulkioji plastika (ryšku keltų įtaka). Akmeninės stelos, sakyklų plokštės, kryžiai puošti raižytais (dažniausiai pynutės formos) ornamentais; žmogaus figūra vaizduota itin retai. Raižytų dramblio kaulo plokštelių reljefai turi Bizantijos dailei ir Merovingų laikotarpio miniatiūrai būdingų bruožų. Karolingų renesanso laikotarpiu (8 a. pabaiga–9 a. pirma pusė) dailės svarbiausia sritis buvo liturginių knygų miniatiūra (centras – Šv. Galo vienuolynas), ji plėtota ir 10–13 a. (Sankt Galleno, Engelbergo, Obwaldeno kantonas, mokyklos). Nuo 13 a. vidurio kurtos pasaulietinės rankraštinės knygos (Manesse’s kodeksas 14 a. pradžia, Berno kronika 1470).
11–12 a. freskų tapybos išliko tik fragmentai, juose ryšku Reichenau (Vokietija) mokyklos romaninės stilistikos įtaka. Gotika sienų tapyboje pasireiškė apie 1300 (freskos vienuolyne Romainmôtier, Vaud kantonas). Ticino kantono freskas kūrusius dailininkus paveikė Giotto di Bondone’s kūryba (Šv. Blažiejaus bažnyčioje prie Bellinzonos, apie 1390). Ciuriche ir šalies vakarinėje dalyje 14 a. kurta sienų tapyba panaši į Konstanco ir Pietų Švabijos (Šv. Argobasto bažnyčioje Oberwinterthure, Ciuricho kantonas, apie 1330–40). Gotikos laikotarpiu klestėjo vitražas (Lozanos katedroje, 13 a., vienuolyno bažnyčioje Königsfelde, Aargau kantonas, apie 1321–30, Berno vienuolyne, 15 amžius). Altorinių paveikslų nutapė K. Witzas, vadinamieji Gvazdiko meistrai (15 amžius).
vitražas Gegužė Lozanos katedroje (apie 1235)
12 a. skulptūroje reiškėsi vėlyvoji romanika (Bazelio, Saint‑Ursanne’o, Juros kantonas, mokyklos), 13 a. pradžioje pradėjo klostytis gotika (polichrominis akmeninis Lozanos katedros portalas). Meniškų brandžiosios gotikos religinių skulptūrų sukurta Lozanoje, Fribūre, Chure, Bazelyje. Vėlyvosios gotikos stiliaus raiškiausias pavyzdys – Bazelio vienuolyno sakykla (maždaug 14 a. pabaiga, skulptorius Hansas von Nussdorfas, m. 1506). 15 a. Švabijos, t. p. vietiniai meistrai bažnyčioms sukūrė daug medinių altorių. Nuo 13 a. pabaigos gausėjo pasaulietinės skulptūros užsakymų (antkapiniai paminklai – La Sarraz, Vaud kantonas, pilies Šv. Antano koplyčioje, 14 a. pabaiga; rūmų, miestų vartų dekoras).
Renesanso dailė
H. Asper. Cleophea Holzhalb (aliejus, 1538, Meno muziejus Ciuriche)
Apie 1500 susiklostė Renesansas. 16 a. pradžioje Šveicarijos kultūros centru tapo Bazelis, 1514–32 čia gyveno H. Holbeinas jaunesnysis, kurio kūryba padarė didelę įtaką šalies dailei. Kiti žymiausi 16 a. dailininkai – H. Leu, N. Manuelis, Ursas Grafas (apie 1485–1529; sukūrė karo tematikos grafikos), portretistai Hansas Asperas (apie 1499–1571), Tobias Stimmeris (1539–84), Hansas Bockas vyresnysis (apie 1550–1624). Ticino regione meniškų freskų nutapė italas Bernardino Luini (apie 1485–1532). 16 a. antroje pusėje protestantiškuose regionuose per reformacijos nulemtus ikonoklastinius išpuolius bažnyčiose sunaikinta daug skulptūrinių altorių. Skulptūra sumenko visoje šalyje – renesansinei architektūrai, kitaip nei viduramžių, skulptūra nebuvo tokia svarbi. Pradėta kurti pasaulietinės tematikos skulptūras fontanams (Hansas Geileris, kūrė 1513–34, Laurentʼas Perroud, kūrė apie 1585).
Baroko dailė
17 a. viduryje pradėjo reikštis barokas (įtakos turėjo glaudūs ryšiai su Vokietijos katalikiškais regionais). Nauji rūmai, sakraliniai pastatai dekoruoti pompastiškomis, ekspresyviomis, iliuzionistinėmis freskomis (jas daugiausia kūrė atvykėliai vokiečiai: C. D. Asamas, Jacobas Carlas Stauderis, 1694–1756, Franzas Josepas Spiegleris, 1691–1756, kiti). Ticino kantono miestuose freskų nutapė vietiniai ir italų tapytojai (Francesco Antonio Giorgioli, 1655?–1725, Giovanni AntonioTorricelli, 1716–81). Dėl kontrreformacijos išaugo skulptūros paklausa; žymesni baroko skulptoriai: Peteris (kūrė 1581–1612) ir Jakobas (kūrė 1591–1600) Springai, Niklausas Geisleris (1585–apie 1665), Hansas Ulrichas Räberis (apie 1610–64), Jeanas‑François Reyffas (kūrė 1637–73), Johannas Peteris Frölicheris (1662–1723), Johanas Baptistas Babelis (1716–99). Protestantiškuose miestuose daugiausia tapyti natiurmortai ir portretai (Samuelis Hofmannas, 1595–1649). 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje sukurta religinės, istorinės, mitologinės tematikos paveikslų (dažniausiai manieringų, dramatiškai teatralizuotos nuotaikos); itin suklestėjo portreto (J. É. Liotard’as, Kasparas Meglingeris, 1595–apie 1670), pradėtas plėtoti peizažo (Felixas Meyeris, 1653–1713) žanras.
18 amžiaus antros pusės–19 amžiaus dailė
18 a. antroje pusėje vyravo neoklasicizmas, ėmė reikštis romantizmo bruožai. Istorinių paveikslų nutapė Jeanas‑Pierreʼas Saint-Oursas (1752–1809), portretų – Felixas Maria Dioggas (1762–1834), M. A. A. Kauffmann, peizažų – S. Gessneris, J. A. Kochas, Casparas Wolfas (1735–83), Jakobas Christophas Miville’is (1786–1836), klostėsi buitinis žanras. Vienas savičiausių 18 a. tapytojų – J. H. Füssli. 19 a. pirmoje pusėje suklestėjo grafika (Johannas Martinas Usteri, 1763–1827, Wolfgangas‑Adamas Töpfferis, 1766–1847, Davidas Hessas, 1770–1843, Rodolpheʼas Töpfferis, 1799–1846). Neoklasicizmas reiškėsi ir 18 a. antros pusės skulptūroje. Alexanderis Trippelis (1744–93) sukūrė pirmą šalyje patriotinį paminklą (S. Gessnerio, 1792), Heinrichas Kelleris (1771–1832) – antkapinių paminklų. Daug 18 a.–19 a. pirmos pusės skulptorių dėl užsakymų trūkumo šalyje po studijų Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje likdavo ten gyventi, išgarsėdavo.
19 a. antros pusės dailėje ryšku neoromantizmo, simbolizmo tendencijos, itin išsiskiria savita F. Hodlerio ir A. Böcklino kūryba. Fantastinių, siurrealistiškų kompozicijų nutapė pastarojo mokinys Albertas Welti (1862–1912), herojiškų istorinių paveikslų – Ernstas Stückelbergas (1831–1901), didingos nuotaikos peizažų – François Diday (1802–77), Alexandreʼas Calame’as (1810–64), kamerinių – Barthélemy Mennas (1815–93), buitinių scenų – Albertas Ankeris (1831–1910). 1865 Berne Frankas Buchseris (1828–90) su kitais įkūrė Šveicarijos dailininkų sąjungą. 19 a. antroje pusėje atgimė skulptūra, paminklų sukūrė Lukasas Ferdinandas Schlöthas (1818–91), Richardas Kisslingas (1848–1919), kiti. Po 1874 konstitucijos priėmimo (Šveicarijai tapus federacine valstybe paspartėjo urbanizmo raida) miestuose suprojektuota naujų aikščių, parkų, visuomeninių pastatų (muziejų, teatrų, mokslo įstaigų, kita), jie dekoruoti skulptūromis (paminklais, alegorinėmis figūromis).
F. Vallotton. Melas (medžio raižinys, 1897)
20 a. pirmos pusės dailė
20 a. pradžios žymiausi dailininkai – Maxas Buri (1868–1915), Giovanni Giacometti (1868–1933), C. Amietas; iš Šveicarijos kilęs F. Vallottonas kūrė Prancūzijoje, padarė didelę įtaką jos dailei. Abstrakčiosios dailės Šveicarijoje pradininkai – P. Klee ir vitražo meną atgaivinęs A. A. Giacometti. J. Ittenas, S. Taeuber‑Arp, Camilleʼis Graeseris (1892–1980) rėmėsi konstruktyvizmo principais. 1916 Ciuriche kilo dada judėjimas. H. Erni, M. Billis ir kiti priklausė Paryžiuje 1931–36 veikusiai tarptautinei grupuotei Abstraction‑Création. Buvo populiari konkrečioji dailė (Ciuriche 4 dešimtmetyje veikė grupė Zürcher Konkreten, Bazelyje 1944 surengta konkrečiosios dailės tarptautinė paroda). Plėtotas ir ekspresionizmas (daugiausia Bazelyje; čia 1924 Hermannas Schereris, 1883–1927, paveiktas E. L. Kirchnerio kūrybos, įsteigė grupę Raudona‑Mėlyna / Rot‑Blau), siurrealizmas (Sergeʼas Brignoni, 1903–2002, Maxas von Moosas, 1903–79, Otto Tcschumi, 1904–85). 20 a. pirmoje pusėje sukurta įvairios stilistikos skulptūrų. Architektai funkcionalistai atmetė skulptūrą kaip pastatų puošybinę detalę, bet viešos erdvės, privatūs namai dekoruoti statulomis, dažniausiai moterų (H. Halleris). Vienas žymiausių 20 a. pradžios Šveicarijos skulptorių – A. de Niederhäusernas. Alberto Müllerio (1897–1926), H. Schererio skulptūros ekspresionistinės, M. Oppenheim – siurrealistinės, Walterio Bodmerio (1903–73), M. Billio – abstrakčios, Ödöno Kocho (1906–77), Hanso Aeschbacherio (1906–80) – antropomorfinės. Išsiskiria J. Arpo ir S. Taeuber‑Arp kūryba, A. Giacometti savitos figūrinės skulptūros. Per II pasaulinį karą šalyje kūrė prancūzų skulptorė G. Richier, jos kūryba padarė įtaką Robertui Mülleriui (1920–2003), Oscarui Wiggli (1927–2016), kitiems.
20 amžiaus antros pusės–21 amžiaus pradžios dailė
D. Spoerri. Asambliažas Napoleonas (1982; © LATGA / Prolitteris, 2020)
Po II pasaulinio karo buvo populiari abstrakčioji tapyba (W. Moseris, 1914–97, Matias Spescha, 1925–2008, R. Iseli). 7 dešimtmetyje jaunosios kartos dailininkų centru tapo Bernas, čia pradėtas plėtoti konceptualizmas. 9 dešimtmečio tapybai būdinga stilistikos įvairovė, skirtingų raiškos būdų derinimas (Markusas Raetzas, g. 1941, Miriam Cahn, g. 1949); vėl suklestėjo grafika (R. Iseli, kiti). Įvarios stilistikos 20 a. antros pusės skulptūra (žymi J. Tinguely neodadaistinė kūryba). Vienas žymiausių 20 a. antros pusės Šveicarijos menininkų – D. Spoerri. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios Šveicarijos dailei būdinga žanrų, tematikos, raiškos priemonių įvairovė, sukurta performansų, instaliacijų, fotografijos, videomeno. Žymiausi šiuolaikiniai menininkai: Peteris Fischli (g. 1952; iki Davido Weisso, g. 1946, mirties 2012 – kūrybinis duetas Fischli / Weiss), Thomas Hirschhornas (g. 1957), S. Fleury, Pipilotti Rist (g. 1962), Ugo Rondinone (g. 1963), Ursas Fisheris (g. 1973), Fabianas Marti (g. 1979).
Taikomoji dekoratyvinė dailė nuo seno garsėja keramikos, stiklo, juvelyrikos, tekstilės (gobelenai, siuvinėjimas, nėriniai) dirbiniais.
1179
Šveicarijos kultūra
Šveicarijos konstitucinė santvarka
Šveicarijos partijos ir profsąjungos
Šveicarijos ginkluotosios pajėgos