Šveicarijos gamta

Šveicarijos gamtinis žemėlapis

Šveicãrijos gamtà

Reljefas

Šveicarija – Alpių valstybė. Paviršiaus vidutinis aukštis – 935 metrai. 45 % šalies teritorijos yra aukščiau kaip 1200 metrų.

Šveicarijos pietvakarinę, pietinę, rytinę ir vidurinę dalį užima Šveicarijos Alpės (apie 60 % Šveicarijos teritorijos; vidutinis aukštis apie 1700 m), apimančios Vakarų Alpių kalnų masyvus: dalį Peninų Alpių (didžiausias aukštis – 4634 m; Dufouro kalnas Monte Rosos masyve – Šveicarijos aukščiausia vieta), Berno Alpes (4274 m), Glarno Alpes (3614 m), dalį Leponto Alpių (3553 m); t. p. dalį Rytų Alpių – dalį Retijos Alpių (4049 metrai). Kalnai susidarę daugiausia iš granitų ir gneisų, vakaruose – iš klinčių. Yra 44 viršūnės daugiau kaip 4000 m aukščio. Kalnų masyvus skiria Ronos, Ticino, Engadino, Simmentalio, Lötschentalio, Lauterbrunneno ir kiti slėniai. Tarpukalnių slėniams būdingi flišai.

Berno Alpės

Svarbiausios perėjos: Didžiojo Sen Bernaro (aukštis 2469 m, Peninų Alpių vakaruose), Splügeno (2113 m, tarp Leponto ir Retijos Alpių), Sankt Gothardo (2108 m, Leponto Alpėse), Simplono (2005 m, tarp Peninų ir Leponto Alpių).

Į šiaurės vakarus nuo Šveicarijos Alpių tarp Bodeno ir Ženevos ežerų plyti kalvotas Šveicarijos plokščiakalnis (užima apie 30 % Šveicarijos teritorijos; vidutinis aukštis apie 580 m, didžiausias – 1408 m), šalies šiaurės vakaruose – Šveicarijos Jura (apie 10 %; 700 m, 1679 metrai). Šveicarijos pietuose, prie Italijos sienos, Maggiorės ežero pakrantėje, yra žemiausia Šveicarijos vieta – 193 m virš jūros lygio.

Karstinių darinių daugiausia Glarno ir Berno Alpių ruože (ypač daug prie Thuno ežero – 452 urvai 0,35 km² plote) ir Jura kalnuose. Žinoma daugiau kaip 7500 urvų (bendras ilgis apie 1200 km); ilgiausias – Höllocho (ilgis 175 km; vienas ilgiausių pasaulyje), giliausias – Septynių Eržilų urvynas (gylis 1340 m, ilgis 157 kilometrai).

Matterhornas – kalnas Peninų Alpėse

Klimatas

Klimatas didesniojoje Šveicarijos dalyje vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į žemyninį, šalies pietiniame pakraštyje (Leponto Alpių pietiniame šlaite) – subtropinis mediteraninis. Kalnuose ir tarpukalnių slėniuose ryškūs oro temperatūros ir kritulių kiekio skirtumai. Žiemos šaltos ir sausos, pietinėje dalyje – švelnios ir lietingos.

Sausio vidutinė temperatūra nuo 3–6 °C Šveicarijos pietiniame pakraštyje iki –7 °C rytuose (Retijos Alpėse iki –11 °C). Vasaros šiltos ir lietingos, Leponto Alpių pietiniame šlaite ir Ženevos ežero pakrantėse – šiltos ir sausos. Liepos vidutinė temperatūra nuo 12 °C šiaurėje ir rytuose (Retijos Alpėse – 2–7 °C) iki 22–25 °C pietiniame pakraštyje.

kalnų slėnis

Daugiausia kritulių (3500–4000 mm per metus) iškrinta Berno ir Peninų Alpėse (daugiausia balandį–spalį), kitur – nuo 900–1100 mm (Šveicarijos plokščiakalnyje) iki 1600–1800 mm (Jura kalnų vakarinėje dalyje ir Leponto Alpių pietiniame šlaite; daugiausia žiemą). Sausiausia yra vidiniuose tarpukalnių slėniuose ir įdubose (Ronos slėnyje per metus iškrinta apie 500 mm kritulių).

Kalnuose pučia fenai, sukeliantys liūtis kalnų šlaituose, staigų atšilimą ir sniego tirpsmą pavasarį. Sniego dangos storis ir trukmė (40–170 d.) priklauso nuo šlaitų ekspozicijos ir aukščio. Sniego riba 2300–3000 m aukštyje. Kalnuose dažnos sniego lavinos, nuošliaužos, purvo srautai.

Keturių Kantonų ežeras

Vidaus vandenys

Apie 68 % Šveicarijos teritorijos turi nuotėkį į Šiaurės jūrą (Reinas su Aare ir Thuru), 28 % – į Viduržemio jūrą (Rona ir Ticino su intakais), 4 % – į Juodąją jūrą (Innas su intakais). Ilgiausios upės: Reinas (ilgis Šveicarijoje – 375 km), Rona (drenuoja 18 % šalies teritorijos, 290 km), Aare (295 km), Reussas (159 kolometrai). Kalnų upės sraunios, vandeningos, po liūčių jose dažni poplūdžiai. Vanduo naudojamas elektros energijai gaminti. Daug slenksčių ir krioklių, kurių aukštis iki apie 300 m (Seerenbachfallio, Staubbacho, Giessbacho).

Ežerai užima pie 3,5 % Šveicarijos teritorijos. Yra apie 1600 natūralių (ledyninės ir tektoninės kilmės; pailgi, gilūs, daugiausia pratakūs) ir apie 50 dirbtinių ežerų. Didžiausi ežerai: Ženevos (plotas 582 km²; Šveicarijai priklauso 343 km²), Bodeno (538 km²; 236 km²), Neuchâtelio (218 km²), Keturių Kantonų (114 km²).

Gausu mineralinių versmių.

Apie 140 kalnų ledynų (užima 1556 km²; dar apie 1500 km² užima firno laukai); didžiausias Alpių ledynas – Aletscho (plotas 86,8 km²).

Dirvožemiai

Slėniuose ir žemesniuose kalnų šlaituose vyrauja rudžemiai (Šveicarijos plokščiakalnyje yra jauražemių, išplautžemių), aukščiau kalnuose – jauražemiai, yra kalkžemių (Peninų, Leponto Alpėse), kalciažemių (Jura kalnuose, Glarno Alpėse).

Augalija

Pagal floristinį padalijimą Šveicarija priklauso holarktinės karalystės cirkumborealinei floristinei sričiai. Miškai užima apie 30 % Šveicarijos teritorijos. Šveicarijos Jura kalnuose vyrauja bukų, kėnių ir eglių miškai. Alpėse ryškus vertikalusis augalijos zoniškumas. Alpių priekalnėse maždaug iki 800 m aukščio auga plačialapių (bukų, ąžuolų, klevų, kaštonų) miškai. Kalnų miškų zonoje (iki 1900 m aukščio) vyrauja eglės, pušys, kėniai, maumedžiai; subalpinėje zonoje (iki 2200 m) – vešli pievų augalija, rododendrų, kadagių krūmokšniai; aukščiau – alpinės pievos. Ženevos ežero pakrantėse auga palmės, magnolijos, akacijos, riešutmedžiai.

Gyvūnija

Kalnuose veisiasi starai, kiškiai, švilpikai, kalniniai ožiai; miškuose – stirnos, įvairių rūšių elniai, rudieji lokiai, lūšys, lapės, šernai, barsukai, gemzės. Iš paukščių daugiausia yra kilniųjų erelių, kurtinių, strazdų, kirų. Upėse ir ežeruose paplitę upėtakiai, lašišos. Yra apie 50 endeminių gyvūnų rūšių.

Jungfrau masyvas ir Lauterbrunneno slėnis

Aplinkos apsauga

Šveicarija – viena švariausių Europos valstybių. Saugomos teritorijos užima 10 % (4132 km²) šalies ploto. Regioniniai gamtos parkai, gamtos rezervatai, medžioklės rezervatai, gamtos paminklai.

Į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Berno Alpių Jungfrau-Aletscho viršūnės (2001), Šveicarijos pietuose prie Lugano ežero esantis San Giorgio kalnas (2003, dalis Italijoje), Glarno Alpių Sardonos tektoninė sritis (2008).

2 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai: Šveicarijos nacionalinis parkas (plotas 170 km²; įkurtas 1914, nuo 1979 biosferos rezervatas) ir Entlebucho (įkurtas 2001).

11 Ramsaro konvencijos (įsigaliojo 1976) saugomos vietovės (plotas 146,9 km²).

2097

Šveicarija

Šveicarijos gyventojai

Šveicarijos konstitucinė santvarka

Šveicarijos partijos ir profsąjungos

Šveicarijos ginkluotosios pajėgos

Šveicarijos ūkis

Šveicarijos istorija

Šveicarijos santykiai su Lietuva

Šveicarijos švietimas

Šveicarijos literatūra

Šveicarijos architektūra

Šveicarijos dailė

Šveicarijos muzika

Šveicarijos choreografija

Šveicarijos teatras

Šveicarijos kinas

Šveicarijos žiniasklaida

Šveicarijos lietuviai