Šveicãrijos mùzika
Tradicinė muzika
muzikantai pučia Alpių trimitus (tarptautinis Alpių trimitų festivalis Nendaze, prie Siono, 2012)
Tradicinė muzika pasižymi regioninių stilių įvairove. Ji yra skirtingų, įvairiakalbių etninių grupių kultūrinis paveldas. Vokiškai kalbančių regionų muzika artima gretimų Austrijos, Vokietijos regionų muzikinei kultūrai, prancūziškai kalbančių – Elzaso folklorui, kalbančių itališkai Ticino kantono ir retoromanų kalba Graubündeno gyventojų – Italijos Lombardijos ir Pjemonto muzikinei tradicijai. Labai skiriasi Šveicarijos kalnų ir slėnių muzika, kaimo vietovių ir miestų tradicinė muzika. Anksčiausios žinios apie savitą šveicarų dainavimą ir dainas siekia 16 a. vidurį. 1545 G. Rhawas mini Appenzellio apylinkėse paplitusias piemenų dainas pastorales, 1565 Cyssat – Velykų ir Naujųjų metų persirengėlių vaikštynes su dainomis ir šokiais, pagarbinimo bei panaktinių dainas. Vėlesniuose šaltiniuose minimos karo, darbo, meilės, piršlybų dainos, lopšinės, baladės, religinės giesmės.
Šveicarijoje paplitęs savitas falcetinis vyrų dainavimo stilius jodliavimas (dainos vadinamos jodleriais). Liaudies dainos daugiausia vienbalsės, bet religinės giesmės – daugiabalsės. Ticino kantone kartais pasitaiko polifoniškai atliekamų epizodų. Kalnuotose vietovėse vyrauja šūksnio pobūdžio, laisvo ritmo ir tempo, plataus diapazono, gausios melizmatikos melodijos, slėniuose – dažniausiai ramesni šokių muzikos ritmai. Išliko archajiškas dainavimo paprotys su botago pliaukšėjimu per Šv. Mikalojaus dieną ir Tris Karalius. Išsaugota daug idiofonų (terkšlių, kleketų, pliauškių), kurie per gavėnią pakeisdavo nutilusius varpus. Ticino ir Valais kantonuose plačiai paplitę kariljonai. Saviti dideli karvių metaliniai skrabalai. Alpių piemenys pūsdavo Alpių trimitą (minima 1655). Naudoti ir dūdmaišiai. 19 a. pradžioje liaudies melodijas grieždavo klajojančių muzikantų ansambliai.
Nuo 1830 išpopuliarėjo kariniai pučiamųjų instrumentų orkestrai, kurie grojo kontradansus, polkas, mazurkas, valsus. Istoriniuose šaltiniuose minimi nešiojami cimbolai ir ryla, kuriais pritardavo dainoms. Juos vėliau pakeitė citros, nuo 19 a. – gitaros, armonika ir akordeonas. Gyvavo instrumentinės kapelos, kurias sudarė smuikai, klarnetas, trimitai, armonika, cimbolai (kai kuriuose regionuose) ir kontrabosas. Miesto tradicinę muziką iliustruoja išplėtota pučiamųjų instrumentų orkestrų, Alpių trimitų, medžiotojų ir kitokių draugijų bei įvairių kamerinių ansamblių veikla. 1805 išspausdintas pirmasis šveicarų liaudies dainų rinkinys. Unspunnene, prie Interlakeno, buvo surengtas pirmasis pastoralių festivalis. 1906 J. Meierio iniciatyva Bazelyje įsteigtas Liaudies dainų archyvas, kuris renka ir tiria liaudies muziką. 19 a. viduryje paplito mėgėjų ir profesionalūs instrumentiniai ansambliai, kuriuose pagrindiniu instrumentu buvo akordeonas (dar klarnetas, 2 smuikai, kontrabosas). 20 a. 3 dešimtmetyje tokie ansambliai ir jų grojamas kaimietiško stiliaus pramoginių melodijų ir džiazo ritmų mišinys itin išpopuliarėjo tarp vidurinio sluoksnio miestiečių. Klarnetą netrukus pakeitė saksofonas. Po II pasaulinio karo, pradėjus populiarėti rokenrolo ir popmuzikos stiliams, lendlerių muzikos stilius ir ansambliai beveik sunyko. Nuo 7 dešimtmečio lendlerių melodijas pradėjo griežti 2 akordeonų ir kontraboso ansambliai. Žymesni lendlerių muzikos atlikėjai: R. Schmidas, W. Valotti, M. Flueckigeris, D. Haeusleris, C. Brunneris.
3096
Religinės muzikos raida
Iki 17 a. Šveicarijos teritorijoje vyravo religinė chorinė muzika. Ankstyvaisiais viduramžiais jos teritorija tapo Europos profesionaliosios muzikos raidos centru. Šv. Galo vienuolyne plėtota grigališkasis choralas, muzikos teorija ir notacija. Čia išsirutuliojo tropas ir sekvencija; juos kūrė Notkeris, dar vadinamas Balbulus (Mikčius; 840–912), Tuotilo (850–915). Apie 900 buvo atliekami liturginės dramos pirmtakai – dialogizuoti tropai, savo meną plėtojo minezingeriai. Reformacijos laikotarpiu garsėjo kompozitoriai, teoretikai, vargonininkai: H. Kotteris (1480–1541), J. Wannenmacheris (1485–1551), Mathias Apiarius (apie 1500–54; Berne įsteigė pirmąją muzikos spaustuvę), G. Meyeris, žymus muzikos teoretikas H. Glareanus.
Profesionalioji muzika 17–19 amžiuje
Profesionalioji muzika plėtota steigtose collegium musicum (pirmoji – Ciuriche 17 a.). Vokietijoje gyveno ir kūrė vienas žymiausių to laikotarpio Šveicarijos kompozitorius L. Senflis. 17–18 a. J. M. Gletle (1626–83) sukūrė motetų ir psalmių, J. C. Bachofenas (1695–1755) ir J. Schmidlinas (1722–72), manoma, sukūrė pirmąsias daugiabalses dainas. Nuo 19 a. intensyviai plėtota choro muzika. Jos raidai reikšminga kompozitoriaus ir leidėjo H. G. Nägelio veikla; Ciuriche įsteigė keletą vyrų chorų, dainavimo mokyklų, muzikos festivalį Fête des Vignerons. Kaip choro ir solo dainų, simfonijų kūrėjas išgarsėjo kompozitorius X. Schnyderis von Wartensee (1786–1868).
19 a. antroje pusėje miestuose įsteigta konservatorijų (1835 Ženevoje), simfoninių orkestrų. Glaudus ryšys su prancūzų ir vokiečių muzika skatino Šveicarijos muzikos plėtrą. Žymesni muzikai retoromanai – F. Grastas (1803–71), Ch. S. Bovy‑Lysbergas (1821–73; F. F. Chopino mokinys), H. de Sengeras (1832–92), O. Barblanas (1860–1943), J. Lauberis (1864–1952), É. Jaques’as‑Dalcroze’as (1865–1950), Šveicarijos vokiečiai – kompozitorius ir dirigentas F. Hegaris (1841–1927), H. Huberis (1852–1921), F. Klosse (1862–1940; A. Brucknerio mokinys), H. Suteris (1870–1926); daugelis jų plėtojo vokiečių neoromantizmo stilių. 1900 Ciuriche įsteigta Šveicarijos muzikų draugija.
Operos rūmai Ciuriche (1891, architektai F. Fellneris, H. Helmeris)
Profesionalioji muzika 20 amžiuje–21 amžiaus pradžioje
kompozitorius Ernestas Blochas
20 a. kompozitoriai derino vokiečių neoromantizmo ir prancūzų impresionizmo stilius, sukurta simfonijų, kamerinių ir choro kūrinių. Garsėjo kompozitorius ir Ciuricho orkestro dirigentas V. Andreae, O. Schöckas (1886–1957; M. Regerio mokinys), H. Gagnebinas (1886–1977; baigė Schola cantorum, vadovavo Ženevos konservatorijai), dirigentas E. Ansermet. Pasaulyje išgarsėjo F. Martino (1890–1974), A. Honeggero, E. Blocho, K. Huberio (g. 1924), H. Holligerio kūriniai. R. Liebermannas ir A. Schibleris (1920–86) 7 dešimtmetyje buvo žymiausi dodekafoninės muzikos kūrėjai. R. Liebermannas derino dodekafoniją su džiazo ritmika (koncertas džiazo ir simfoniniam orkestrams).
Brandžių kūrinių sukūrė E. Staempflis, H. Sutermeisteris, J. Wilderbergeris (1922–2006), J. Guyonnet (g. 1933), J. Wyttenbachas (g. 1935), T. Kessleris (g. 1937), Thüringas Brämas (g. 1944), Caroline Charrière (1960–2018), Beatas Furreris (g. 1954), Michaelis Jarrellis (g. 1958), Fabianas Mülleris (g. 1964), Andrea Lorenzo Scartazzini (g. 1971). Šveicarijoje veikia: 7 konservatorijos (Ženevoje, Berne, Lozanoje, Bazelyje, Ciuriche, Fribūre, Neuchâtelyje), Schola cantorum Bazelyje, muzikos mokyklos, operos teatrai (Ciuriche, Bazelyje, Ženevoje, Berne), simfoniniai orkestrai (L'Orchestre de la Suisse Romande). Nuo 1939 Ženevoje rengiami atlikėjų tarptautiniai konkursai.
Viktorijos salėje Ženevoje (1894, architektas J. Camoletti) vyksta koncertas
L: W. Schuh Schweizer Musik der Gegenwart: Kritiken, Essays, Ansprachen Zürich 1948; R. Weis Musik und Gesang. Volkskunde der Schweiz Erlenbach 1949; M. Zulauf Das Volkslied in der Schweiz im 19. Jahrhundert Bern 1972; B. Bachmann‑Geiser Die Volksmusikinstrumente der Schweiz. Handbuch der europäischen Volksmusikinstrumente 4. Bde. Leipzig 1981; P. Budry La Suisse qui chante: Histoire illustrée de la chanson populaire, du chant choral et du Festspiel en Suisse Genêve 1981.
1915
Šveicarijos kultūra
Šveicarijos konstitucinė santvarka
Šveicarijos partijos ir profsąjungos
Šveicarijos ginkluotosios pajėgos