Šveicãrijos teãtras. Teatras buvo plėtojamas prancūzų, vokiečių ir italų kalbomis. Viduriniais amžiais buvo populiarios misterijos, anoniminės dramos. 15–16 a. statyta pjesės prancūzų (T. de Bèze’o, 1519–1605) ir vokiečių (P. Gengenbacho, H. Bullingerio, 1504–75) kalba, paplito Užgavėnių vaidinimai festnachtšpyliai. 1512 Altdorfe (Uri kantonas) pastatyta pirmoji Šveicarijos pasaulietinė pjesė vokiečių kalba – Vaidinimas apie Telį. 18 a. mėgėjai rengė religinių dramų Velykų tematika vaidinimus, buvo populiarios pjesės biblinėmis temomis. 1738 Ženevoje įkurta pirmoji profesionali teatro trupė 2 m. prancūzų kalba vaidino prancūzų dramaturgų pjeses. 18 a. Voltaire’o namų teatruose (1754–59 prie Ženevos, 1759–78 Ferney, dabar Prancūzija), t. p. Lozanoje ir Ženevoje pastatyta jo pjesės Zaira, Kinijos našlaitis, Pranašas Mahometas, Alzira ir kitos. Teatro rūmų pastatyta Lozanoje (1781), Ženevoje (1782, 1789), Châtelet (prie Ženevos, 1786). 1801 Sankt Gallene įkurta pirmoji profesionali trupė, vaidinusi vokiečių kalba. Nuo 19 a. antros pusės statyta pjesės prancūzų (M. Monnier, 1827–85) ir vokiečių (J. V. Widmanno, 1842–1911, A. C. Otto, 1875–1934) kalba. 19 a. nuolatiniai dramos teatrai įkurti Lozanoje, Bazelyje, Ženevoje, Ciuriche. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje mėgėjų trupės statė festnachtšpylius prancūzų ir vokiečių kalba pagal Šveicarijos istorijos, legendų, padavimų siužetus. 1916–22 Ženevoje G. Pitoëffas režisavo savo paties įkurtos trupės spektaklius, juose vaidino (su žmona L. Pitoëff). 20 a. pirmoje pusėje statyta ekspresionistinės M. Pulverio (1889–1952), šiuolaikinės tematikos W. J. Guggenheimo (1895–1946) pjesės. Režisierius O. Eberle (1902–56) garsėjo 16–17 a. kūrinių naujoviškomis traktuotėmis. Buvo populiarūs satyrinio kabareto vaidinimai. Po II pasaulinio karo Šveicarijos teatro raidą paspartino M. Frischo ir F. Dürrenmatto vadinamosios intelektualiosios dramos krypčiai priskiriama dramaturgija. Įkurta nepriklausomų trupių, vaidinta netradicinėse erdvėse (rūsiuose, buvusiose gamyklose), itin populiarūs tapo pantomimos vaidinimai. Žymesni režisieriai: O. Wälterlinas (1895–1961; garsėjo spektakliais pagal B. Brechto kūrybą), K. Horwitzas (1897–1974), W. Langhoffas (1901–66), K. Hirschfeldas (1902–64), L. Lindtbergas (1902–84), aktoriai: H. Gretleris (1897–1977), T. Giehse (1898–1975), G. Knuthas (1901–87), E. Ginsbergas (1904–64), M. Becker (1920–2012). 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje statyta dramaturgų O. Steigerio, W. M. Diggelmanno, H. Meierio (g. 1928), M. Viala (1933–2013), A. Muschgo, H. Schneiderio (g. 1938), U. Widmerio (1938–2014), H. Stalderio (g. 1939), M. Mehr (g. 1947), T. Hürlimanno, M. Zschokke’s (g. 1954), L. B. Suterio (g. 1957), L. Bärfusso (g. 1971) pjesės. Žymesni 20 a. antros pusės–21 a. pradžios režisieriai: J. Béranger (1896–1975), Ch. Apothélozas (1922–82), F. Rellstabas (1922–99), W. Düggelinas (g. 1929), Ch. Joris (1935–2015), Chr. Marthaleris, J. Lermier (g. 1970). Garsėja Ciuricho teatras Schauspielhaus (įkurtas 1908), nuo 1953 Lozanoje veikia teatras Petit‑Chêne, nuo 1954 – Beaulieu. Teatro veikėjai rengiami Aukštojoje meno mokykloje Ciuriche (nuo 1937; iki 2007 Teatro akademija), Aukštesniojoje muzikos ir teatro mokykloje Berne (nuo 1942), kituose miestuose. Tarptautiniai teatro festivaliai vyksta Ciuriche, Berne, Lozanoje, kituose miestuose.
Šveicarijos kultūra
Šveicarijos konstitucinė santvarka
Šveicarijos partijos ir profsąjungos
Šveicarijos ginkluotosios pajėgos