šveicãrų kolònija Mažójoje Lietuvojè, šveicarų apgyventa teritorija Rytų Prūsijos dalyje – Mažojoje Lietuvoje. Susiformavo 18 a. pirmoje pusėje. Prancūziškai kalbantys šveicarai į Mažąją Lietuvą kėlėsi nuo 1712 Šveicarijoje prasidėjus ekonominei krizei. Tuo metu dėl 1709–11 didžiojo maro ir bado (maras. MAŽOJOJE LIETUVOJE) Mažosios Lietuvos regiono gyventojų buvo sumažėję, todėl planuota jį sistemingai kolonizuoti (kolonizacija. Mažosios Lietuvos kolonizacija).
Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo I įsteigtos Prūsijos naujo apgyvendinimo komisijos narys, šveicarų burggrafas ir grafas A. zu von Dohna ragino (per informacinių lapelių platinimą) šveicarus apsigyventi Mažojoje Lietuvoje, padėjo jiems įsikurti. 1712 iš Neuenburgo kunigaikštystės, Balengino grafystės, Berno, Ciuricho, Bazelio, Graubündeno ir Glaruso kantonų į Mažąją Lietuvą persikėlė ~700 šeimų (dalis kolonistų mirė nuo ligų). Nuskurdę atvykėliai tapo našta Prūsijos valstybei, dėl ligotų kolonistų antplūdžio baimintasi epidemijų protrūkio miestuose, todėl šveicarų persikėlimas į Mažąją Lietuvą buvo laikinai pristabdytas. Jie ūkiuose įsikurdavo sunkiai, vietos gyventojai jiems priešindavosi.
Dauguma šveicarų apsigyveno Gumbinėje ir jos apylinkėse (~68 kaimuose), susikūrė jų kaimai. Šių kolonistų ekonominė padėtis gerėjo, ypač pradėjus auginti tabaką. 1751 Mažosios Lietuvos regione gyveno 339 šveicarų šeimos; jų dalis vėliau persikėlė kitur, kita dalis asimiliavosi su zalcburgiečių kolonijos Mažojoje Lietuvoje gyventojais.
L: M. Beheim-Schwarzbach Friedrich Wilhelm’s I. Colonisationswerk in Lithauen Königsberg 1879; Tarp Vilniaus ir Berno: tekstai apie Lietuvą ir Šveicariją Vilnius 2003.