Švenčiáusioji Trejýbė, pirmoji ir svarbiausia krikščionybės dogma, skelbianti, kad yra vienas Dievas trijuose Asmenyse: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jie yra vienodai amžini ir lygūs. Trys dieviškieji Asmenys yra vienas Dievas, realiai skiriasi santykiais vienas kito atžvilgiu: Tėvas gimdo Sūnų, Sūnus gimsta iš Tėvo, Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Švenčiausiosios Trejybės slėpinys yra visų kitų tikėjimo slėpinių šaltinis, jo vien protu pažinti neįmanoma. Švenčiausiosios Trejybės tikėjimo tiesa apreikšta Jėzaus Kristaus, ją pripažįsta Katalikų, Stačiatikių ir Protestantų Bažnyčios. Dogminės teologijos mokymas apie Švenčiausiąją Trejybę vadinamas trinitologija. Senajame Testamente pabrėžiamas vieno Dievo išpažinimas: Dievas išpažįstamas kaip Tėvas (Įst 32, 6, Jer 3, 19; 31, 9; Mal 1, 6; 2, 10; Sir 23, 1; 51, 14). Naujajame Testamente kalbama apie Tėvo ir Sūnaus vienybę (Jn 10, 30; 14, 10. 20; Mt 11, 27), apie Švenčiausiąją Trejybę liudija trinitarinės formulės (Mt 28, 19; 2 Kor 13, 13).
Pirmaisiais krikščionybės amžiais trinitarinė doktrina išsirutuliojo iš kristologinių ginčų. Žymiausias to laikotarpio veikalas yra šv. Augustino Apie Trejybę (De Trinitate, apie 400–416), jame bandyta pagrįsti Dievo triasmeniškumą. Trinitarinė dogma galutinai suformuluota Nikėjos I susirinkime (325) ir Konstantinopolio I susirinkime (381), ji išpažįstama Nikėjos‑Konstantinopolio tikėjimo formulėje (Credo). Nikėjos I susirinkimas išpažino, kad Sūnus yra vienos prigimties su Tėvu (gr. homousios, lot. consubstantialis). Konstantinopolio I susirinkimas, išlaikydamas Nikėjos formuluotę, išpažino Šventosios Dvasios, kylančios iš Tėvo ir Sūnaus, dieviškumą. Rytų Bažnyčios tradicija išpažįsta jos kilimą iš Tėvo per Sūnų, stačiatikių – tik iš Tėvo.
Švenčiausioji Trejybė (dailininkas A. Düreris, medžio raižinys, 1511, Britų muziejus Londone)
Ikonografijoje pirmaisiais krikščionybės amžiais Švenčiausioji Trejybė buvo vaizduojama kaip trikampis arba kaip trys sujungti apskritimai, Bizantijos tradicijoje – kaip iš debesų išnirusi ranka (Dievas Tėvas), kryžius (Dievas Sūnus) ir balandis (Dievas Šventoji Dvasia). Nuo 12 a. Švenčiausiosios Trejybės asmenys vaizduojami kaip žmonės ar angelai. Antropomorfinis vaizdavimas grindžiamas Biblija: Dievas Sūnus – nukryžiuotas arba kryžių laikantis Kristus – paveikslo kairėje, sėdintis Dievo Tėvo – seno ilgabarzdžio Tėvo – dešinėje, virš jų paveikslo centre balandis – Šventoji Dvasia. Rusų ikonografijoje Švenčiausiosios Trejybės vaizdavimas perimtas iš Bizantijos tradicijos: Švenčiausioji Trejybė išreiškiama trijų angelų grupe. A. Rubliovo ikona Švenčiausioji Trejybė laikoma Švenčiausiosios Trejybės vaizdavimo kanonu – kaip Švenčiausiosios Trejybės provaizdis vaizduojama 3 angelų (simbolizuoja tris dieviškuosius asmenis) apsilankymas pas Abraomą.
Lietuvoje Švenčiausiosios Trejybės vardo barokinių bažnyčių fasadas ir interjeras dažniausiai papuoštas Švenčiausiosios Trejybės skulptūrinėmis kompozicijomis (Vilniaus bazilijonų vienuolyno vartai, 1761).
2245