Švenčionių aukštumos kraštovaizdis
Švenčioni aukštumà, moreninė aukštuma Lietuvos rytuose ir Baltarusijos šiaurės vakaruose. Plotas 2700 km2. Ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius (tarp Dysnų ir Naročiaus ežerų) apie 70 km, didžiausias plotis apie 40 kilometrų. Vakaruose ir šiaurėje Švenčionių aukštumą riboja Šiaurryčių lyguma, rytuose – Dysnos lyguma, pietuose – Neries vidurupio lyguma.
Švenčionių aukštumos pietrytinė dalis susiformavo Medininkų ledynmečio, šiaurės vakarinė dalis – Nemuno ledynmečio Grūdos stadijos metu. Reljefas kalvotas daubotas. Vyrauja vidutinio stambumo ir stambios kalvos, suklotos iš moreninio priemolio ir priesmėlio, daug kur padengto smėlio sluoksniais. Švenčionių aukštumos šiaurės rytinis pakraštys apskalautas prieledyninių baseinų, kurių žymių yra 140 m aukštyje. Vakarinius šlaitus apskalavo ledo tirpsmo vandenų srautai.
Švenčionių aukštuma
Gilūs rininiai kloniai skaido Švenčionių aukštumą į atskirus masyvus: Nevaišių (aukščiausios vietos: Nevaišių kalnas, 289,69 m; Būdakalnis, 284,78 m), Daugėliškio (didžiausias aukštis 244 m), Bačkininkų (227 m), Cirkliškio (218 m).
Rininiuose kloniuose telkšo Bėlio, Bėlaičio, Sėtikio, Žąsinų, Paceikinio, Ilgio ežerai. Vakarinė ir pietinė dalys priklauso Nemuno baseinui (Neries pabaseiniui), šiaurinė ir rytinė dalys – Dauguvos baseinui.
Per metus iškrinta 650–700 mm kritulių.
Dirvožemiai daugiausia išplautžemiai ir balkšvažemiai; šiaurės rytiniuose ir vakariniuose šlaituose paveikti erozijos.
Miškų yra tik smėlinguose ir žvirgždinguose fliuvioglacialiniuose kloniuose (Sarių, Nevaišių, Senojo Daugėliškio apylinkėse). Vyrauja pušynai ir eglynai.
Sirvėtos regioninis parkas, Nevaišių geomorfologinis, Cirkliškio ir Ažušilės kraštovaizdžio draustiniai.
2341