švenčių dienos

šveñčių diẽnos, įstatymais nustatytos dienos, susijusios su svarbiais valstybės įvykiais, religinėmis ar atmintinomis datomis. Dažniausiai ne darbo dienos (šiomis dienomis atliekami tik tokie neatidėliotini darbai, kurių stabdyti negalima dėl nepertraukiamai veikiančių įmonių ir organizacijų techninių gamybos sąlygų, t. p. gyventojams aptarnauti būtini darbai). Už darbą švenčių dienomis, jei jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant jam per mėnesį kitą poilsio dieną ar tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų. Darbas pagal grafiką apmokamas ne mažesniu kaip dvigubu atlygiu. 2012 Europos Sąjungos šalyse narėse švenčių dienų vidurkis buvo 10,9 dienos (Latvijoje oficialiai nustatyta 15, Estijoje – 12 švenčių dienų).

Lietuvoje iki 1918 buvo nustatyta 11 švenčių dienų be sekmadienių. 1925 priėmus Švenčių ir poilsio įstatymą ir 1930 jį pakeitus švenčių dienų sąraše, be sekmadienių, buvo 18 religinių ir valstybinių švenčių. Per jas buvo draudžiami įprastiniai darbai, normuojamas prekybos ir visuomeninio maitinimo įmonių darbo laikas, leista dirbti tik viešąsias paslaugas teikiančioms įmonėms, kuriose dėl techninių gamybos ypatumų darbai negalėjo būti atidėti arba pertraukti. Už darbą švenčių dienomis asmenims kas antrą šventadienį privalėjo būti suteikiama laisva diena.

1938 Konstitucija įteisino svarbiausias valstybines šventes: Vasario 16 – Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo ir Rugsėjo 8 – Senosios Lietuvos Didingos Praeities.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę darbą švenčių dienomis reglamentuoja Darbo kodeksas (2016, įsigaliojo 2017). 2020 buvo 16 švenčių dienų (lentelė). Nėščias, neseniai pagimdžiusias ir krūtimi maitinančias moteris, darbuotojus, auginančius vaiką iki 3 m., ir darbuotojus, vienus auginančius vaiką iki 14 m. arba neįgalų vaiką iki 18 m., asmenis iki 18 m. galima skirti dirbti švenčių dienomis tik jiems sutikus.

536