Švendùbrės akmuõ, Vélnio akmuõ, riedulys Druskininkų savivaldybės teritorijoje, Viečiūnų seniūnijoje, į šiaurę nuo Švendubrės kaimo. Gamtos paveldo objektas, geologinis ir mitologinis paminklas. Yra Raigardo slėnyje, Raigardo draustinio šiaurės vakariniame pakraštyje, apie 0,5 km nuo Nemuno. Netaisyklingos trikampės piramidės su nupjauta viršūne pavidalo. Akmuo 6,29 m ilgio, 5,67 m pločio, 3,3 m aukščio, didžiausia horizontali apimtis – 19,87 metro. Paviršius vietomis apkerpėjęs. Akmens rytinėje pusėje iškaltos 7 duobutės (skersmuo 2,5–4 cm, gylis 0,2–0,5 cm); datuojama bronzos–ankstyvuoju geležies amžiumi. Pagal petrologinę sudėtį Švendubrės akmuo – rausvai pilkas amfibolinis biotitinis granitogneisas. Atvilktas iš Skandinavijos pleistoceno kontinentinio ledyno, o jam ištirpus, iš moreninių nuogulų išplautas plečiantis Nemuno senslėniui (upės tėkmės lygis buvo 10–15 m aukštesnis nei dabartinis).
Švendubrės akmuo
Švendubrės akmens atsiradimo legendas vaizduojančios medinės skulptūros
Pasakojama, kad 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje akmenį norėta suskaldyti ir panaudoti Druskininkų bei Ratnyčios bažnyčių statybai, bet vietos gyventojai, laikę akmenį šventu, neleido jo sunaikinti. 1936 į akmenį įtvirtintas (iškalta duobutė) kryžius, nulaužtas sovietinės okupacijos metais. 2004 šalia pastatytos medinės skulptūros, vaizduojančios akmens atsiradimo legendas – Varpininkas, Raigardo legenda, Piemenaitė (skulptoriai V. Dabrukas, Antanas Lastauskas, Juozas Videika). Pasak vienos iš legendų, akmenį pametė velnias, norėjęs užtvenkti Nemuną. Prie Švendubrės akmens lankėsi M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius. Apie riedulį rašė archeologas P. Tarasenka (1928), jį tyrinėjo Istorijos instituto mokslininkai (1962), archeologai Juozas Markelevičius (1974), Jonas Balčiūnas (1988), V. Vaitkevičius (1998–99). Saugomas nuo 1964. 1989 jį aprašė A. Linčius.