Šventãpilė (vok. Heiligenbeil; Heligenbeilis), nuo 1946 Мамоново (Mãmonovas), miestas Rusijos Federacijos vakaruose, Kaliningrado srities pietvakariuose, netoli Aismarių ir Lenkijos sienos; rajono centras. 8104 gyventojai (2021). Per Šventapilę eina Karaliaučiaus–Braniewo (Lenkija) geležinkelis ir plentas. Maisto (žuvų konservų) pramonė, baldų gamyba. Cerkvė (nuo 1991).
Istorija
Šventapilės katalikų bažnyčia (20 a. pradžia)
Iki 13 a. Vokiečių ordino užkariavimų Šventapilėje buvo prūsų šventykla. Miestas pradėtas kurti 1301 Ordino didžiajam magistrui išdavus Kulmo privilegiją. 1320 paminėta parapinė katalikų bažnyčia (daug kartų perstatyta, paskutinį kartą 1796; griuvėsiai sovietinės valdžios nugriauti 1985). 1372–1521 veikė augustinų vienuolynas, Vokiečių ordino laikais – pradinė mokykla. 1629–66 evangelikų liuteronų parapijoje lietuviškus pamokslus sakė Jurgis Martinis, 1673–1706 – Jonas Sandenas (Zandenas). 18 a. Šventapilėje, ypač apylinkėse, nemažai gyveno Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų).
Nuo 1818 Šventapilė buvo apskrities centras, 1466–1772 – pasienio su Lenkija miestas. 1853 pro Šventapilę nutiestas Karaliaučiaus–Berlyno geležinkelis. 1885 buvo 3554, 1905 – 4733, 1939 – 12 100 gyventojų. Iki Antrojo pasaulinio karo veikė liaudies, vidurinė, karo aviacijos ir žemės ūkio mokyklos, evangelikų liuteronų, katalikų, baptistų bažnyčios, ligoninė, mašinų fabrikas, kelios garinės lentpjūvės, metalo apdirbimo, lėktuvų remonto įmonės, aviacijos bazė. 1945 03 25 Šventapilę užėmė SSRS kariuomenė, nuo 1946 miestas priklauso Kaliningrado sričiai, tapo uždara SSRS–Lenkijos pasienio gyvenviete. Jai 1951 suteiktos miesto teisės.