Šventõsios Dvãsios bažnýčia ir dominikõnų vienuolýno ansámblis, 15–18 a. architektūros paminklas Vilniuje. Be bažnyčios (jos interjeras – vienas vertingiausių vėlyvojo baroko pavyzdžių Vidurio ir Rytų Europoje) ir vienuolyno namo, ansambliui priklauso ir koplytstulpis maro aukoms atminti (18 a., restauruotas 19 a. viduryje; išliko fragmentai).
Bažnyčios architektūra ir dailė
Šventosios Dvasios bažnyčia ir dominikonų vienuolyno pastatas (priekyje) Vilniuje (15–18 a.)
Bažnyčia lotyniškojo kryžiaus plano, bazilikinė, trinavė (centrinė nava apie 22 m aukščio, apie 11,5 m pločio). Navų ir transepto kryžmoje iškeltas kupolas, vakariniame fasade – 2 kvadrato plano dviejų tarpsnių už kupolą žemesni bokštai. Už didžiojo altoriaus – netaisyklingo plano vienuolių choras (pritaikytas prie įstrižo Šv. Ignoto ir Dominikonų gatvių sankryžos kampo). Abipus choro skirtingo pločio 2 zakristijos. Prie bažnyčios vakarinio fasado pristatytas triaukštis vienuolyno korpusas.
Fasadus skaido piliastrai, antablementų horizontalės, langai su segmentinėmis ir pusapskritėmis arkomis. Kiekviename fasade – po frontoną: vakarinis ir rytinis – dviejų tarpsnių (puošia spiralės raitytais nutrūkstančiais karnizais, poriniai piliastrai, karpytosios arkos pavidalo niša viduryje, kartušas antrame tarpsnyje), pietinis ir šiaurinis (transepto galuose) – vieno tarpsnio, be kartušų. Kupolas aštuoniakampis, su laiptuotu stogu ir aukštu žibintu. Šoniniame fasade yra pagrindinis įėjimas – plastiškų formų vienuolyno koridoriaus portalas (18 a., architektas Pranciškus Ignotas Hoferis, m. 1761). Portalas dviejų tarpsnių (forma primena retabulą): apatinį formuoja įstrižai pastatytos dorėniškojo orderio kolonų ir piliastrų poros (virš pusapskritės durų arkos – reljefinis kartušas su LDK, Lenkijos ir Vazų herbais), antrame tarpsnyje pusapskritį langą įrėmina išlinkę, į masyvias spirales apačioje susukti piliastrai.
Šventosios Dvasios bažnyčios Vilniuje portalas (18 a., architektas P. I. Hoferis)
Bažnyčios vidaus erdvę dalija ir skliautus laiko 4 pilioriai (juos skaido piliastrai su sudėtiniais kapiteliais, laužytu antablementu). Vargonų chorą su banguotu parapetu remia 4 banguoto silueto stulpai. Vargonai (1775–76, vargonų meistras A. G. Casparini, remontuoti ir perstatyti 19 a. 1996–2009; vieni seniausių ir vertingiausių Lietuvoje) su 5 bokštų rokokiniu vargonų prospektu (unikali drožybinė puošyba). Kita interjero įranga: 12 skulptūrų ir reljefine kompozicija dekoruota sakykla‑klausykla (18 a. antra pusė), krikštykla (19 a. pirma pusė–vidurys), 7 sietynai (18–19 amžius). Sienos ir skliautai puošti freskomis ir klijų tapybos kompozicijomis, yra Rožinio Švč. Mergelės Marijos vitražas (18 a. pabaiga–19 a. pradžia), paveikslų (tarp jų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro portretas, 18 a. antra pusė). Interjere dominuoja šviesių tonų paletė, altoriuose imituojamas įvairiaspalvis marmuras.
Šventosios Dvasios bažnyčios Vilniuje interjeras (vaizdas į didijį altorių)
Šventosios Dvasios bažnyčios Vilniuje interjeras (kupolo freskos)
Altoriai
Šventosios Dvasios bažnyčios Vilniuje interjeras (centre – sakykla‑klausykla, dešinėje – šv. Tomo Akviniečio, Rožinio Švč. Mergelės Marijos altoriai)
16 altorių komplekse dydžiu išsiskiria presbiterijos ir transepto erdvėje išdėstyti 6 altoriai. Didysis Švenčiausiosios Trejybės altorius ažūrinis, mažesnis už šoninius. Jo pirmajame tarpsnyje abipus tabernakulio išdėstytos sudėtinio orderio kolonos laiko išgaubtą antablementą, kuris tęsiasi iki abiejų transepto sienų ir su didžiuoju altoriumi jungia 4 šoninius (Jėzaus Vardo, šv. Dominyko, Rožinio Švč. Mergelės Marijos, šv. Tomo Akviniečio). Antrame tarpsnyje iš piliastrų ir skulptūrinio dekoro suformuota ažūrinė arka, kurioje įkomponuoti Nukryžiuotojo, Šventosios Dvasios ir Dievo Tėvo skulptūriniai atvaizdai. Šoniniai altoriai su aukštais, į viršų platėjančiais, profiliuotais cokoliais, ant kurių po 2 ir 3 sugrupuotos korintiškojo orderio kolonos ir piliastrai, laikantys laužytą antablementą. Jų antruosiuose tarpsniuose piliastrai ir lenkti karnizai formuoja arkas ir baldakimus; altoriai puošti vazomis, stiuko lipdiniais, angelų, šventųjų skulptūromis, reljefiniais siužetais.
Navose įrengti šv. Jackaus, šv. popiežiaus Pijaus V, šv. apaštalo Tado, šv. Angelo Sargo, šv. Vincento Ferariečio (buvęs Dievo Gailestingumo), šv. Marijos Magdalietės, šv. Barboros (seniausias bažnyčioje paveikslas, 17 a., aptaisai, 17–18 a.), šv. Onos, šv. Antano Paduviečio altoriai. 1986–2005 bažnyčioje buvo Gailestingojo Jėzaus, arba Dievo Gailestingumo, paveikslas (1934, dailininkas Eugeniuszas Marcinas Kazimirowskis, 2003 restauruotas, restauratorė Edyta Hankowska‑Czerwińska; 2005 perkeltas į Dievo Gailestingumo šventovę, Dominikonų gatvė 12).
Altorius suprojektavo P. I. Hoferis (didijį, šoninius Jėzaus Vardo ir Rožinio Švč. Mergelės Marijos) ir, manoma, J. V. T. Dyderšteinas.
Bažnyčios istorija
Pirmąją bažnyčią šioje vietoje (ji buvo atitraukta nuo dabartinės Dominikonų gatvės) 1408, manoma, pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis, 1418 popiežius Martynas V jai suteikė atlaidų teisę. 1441 karalius Kazimieras Jogailaitis suteikė fundaciją, bažnyčia prailginta 15 m vakarų kryptimi. 1494 Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras bažnyčią atidavė dominikonams, jo iniciatyva ji buvo perstatyta. 17 a. pradžioje bažnyčios vakariniame fasade buvo laiptuotas frontonas, prie pietvakarinio kampo priglaustas aukštas aštuoniakampis bokštas. 1610, 1655 bažnyčia ir vienuolynas degė. 1679–88 rekonstrukcijai vadovavo prioras Mykolas Vainilavičius (m. 1694). Ansamblis įgavo baroko architektūros bruožų: pristačius šonines navas (šiaurinei navai panaudota pietinė vienuolyno galerija) bažnyčia įgavo bazilikinį tūrį, pristatyti 2 bokštai, nauja zakristija.
Dominikonų gatvė ir Bajorų institutas Vilniuje (litografija, 1850, dailininkai Jeanas Baptisteʼas Arnout, Adolpheʼas Jeanas-Baptisteʼas Bayot, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Šventosios Dvasios bažnyčios ir vienuolyno ansamblis Vilniuje (vaizdas nuo šv. Ignoto gatvės)
Šventosios Dvasios bažnyčios kupolas (rekonstruotas 1752–60, architektai Jonas Nezemkauskas, manoma, ir J. V. T. Dyderšteinas)
Bažnyčią nuniokojo 1726 (perdengtas stogas, atstatyti bokštai, vienuolių choras, kupolas), 1737, 1748–49 (jos atstatymui vadovavo architektas L. Grincevičius) gaisrai. 1752–60 rekonstruotas kupolas (architektai Jonas Nezemkauskas, manoma, ir J. V. T. Dyderšteinas). 1770 baigus rekonstrukciją įgavo vėlyvojo baroko ir rokoko architektūros formas (manoma, galėjo dirbti architektas J. K. Glaubicas). Rekonstruojant bažnyčią nežinomi dailininkai įvairiais siužetais (jie įkomponuoti rokokiniuose rėmuose) ištapė bažnyčios skliautus. Po 18 a. rekonstrukcijos vakariniame fasade buvę aukšti laibi bokštai, bet baiminantis griūties 18 a. pabaigoje sumažinti (nuardyti viršutiniai tarpsniai). 1813–15 tvarkytas per 1812 karą suniokotas interjeras. 1844 uždarius vienuolyną bažnyčia tapo parapine. 1898–99 bažnyčios interjerą tvarkė Tirolio dailininkas Johannas Karle ir Buchaueris (atnaujino buvusias freskas, nutapė akademistines kompozicijas virš arkų į navas). 1976–82 restauruotas interjeras. 20 a. pabaigoje bažnyčia grąžinta tikintiesiems.
Vienuolynas
Triaukščiai korpusai išsidėstę aplink kluatrą (19 m ilgio, 18 m pločio; jame stovi koplytstulpis), įvairių netaisyklingų planų, perdengti kryžminiais ir cilindriniais skliautais. Seniausia dalis – rūsiai po vakariniu korpusu.
1494–1501 bažnyčią ir aplink esančią teritoriją perleidus iš Krokuvos pakviestiems vienuoliams, jie prie bažnyčios šiaurinės sienos pristatė, (integruodami senąją kleboniją ir kitus buvusius pastatus) dviejų aukštų gotikinį vienuolyno pastatą su uždaru kiemu. Per 1610, 1655 gaisrus nukentėjo. 1647 vienuolynas tapo naujai įsteigtos Lietuvos Šv. Angelo Sargo dominikonų provincijos centru. 1679–87 atstatytas ir išplėstas, įgavo baroko bruožų (vienuolyno antro aukšto koridoriuje išliko 17 a. pradžios tapybos fragmentų). 17 a. antroje pusėje–18 a. pirmoje pusėje suformuotas dabartinis triaukštis komplekso tūris. 1748–49 apdegė, 1749–76 atstatytas (manoma, bažnyčios prieangio ir vienuolyno procesijų koridoriaus skliautus ištapė dailininkas Matas Motiejus Sluščianskis, m. po 1769; vienintelis Lietuvoje išlikęs barokinis Švč. Mergelės Marijos Rožinio paslaptis ir litanijos maldą vaizduojantis freskų ciklas).
Šventosios Dvasios bažnyčia (1913, fotografas Janas Bułhakas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
1844 carinė valdžia uždarė vienuolyną. Jame įsikūrė įvairios okupacinės valdžios įstaigos, kalėjimas (kalinti 1863–64 sukilimo dalyviai), kariškių (vėliau valdininkų našlių) butai (II ir III aukšte), 20 a. pradžioje į patalpas perkelta Vilniaus policijos valdyba, areštinė, policmeisterio butai. 20 a. pabaigoje vienuolynas grąžintas Katalikų Bažnyčiai, 1991–93 jame gyveno dominikonų ordino nariai. 21 a. pradžioje pakeistos stogo perdangos (sunaikinta 18 a. lubų tapyba).
L: P. Spurgevičius Dominikonų bažnyčios ir vienuolyno ansamblis / Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas t. 1. Vilnius 1988; Z. Čerbulėnas Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis / Lietuvos architektūros istorija t. 2 Vilnius 1994; V. Petkus Dominikonai Lietuvos kultūroje Vilnius 2004; D. Klajumienė Vilniaus Šv. Dvasios Dominikonų bažnyčia ir vienuolynas / Lietuvos bažnyčios Kaunas 2009; I. Blinstrubienė Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios ir vienuolyno komplekso erdvinės struktūros raida / Kultūros paminklai t. 20 Vilnius 2016.
3275