šventùmas, krikščionybėje žymi žmogaus nuteisinimo tikėjimu padarinius, gyvenimą pagal Dievo paliepimus, dalyvavimą Dievo šventume ir krikščioniškosios meilės tobulumą. Plačiąja prasme šventumo sąvoka reiškia žmogaus, Bažnyčios ir Dievo šventumą. Bažnyčia yra šventa, nes jos steigėjas Dievas yra šventas. Šventumas yra visų Bažnyčios narių veiklos tikslas. Iš Bažnyčios šventumo gauna pašventinimą visi žemėje gyvenantys jos nariai, pripažįstantys esą nusidėjėliai, kuriems reikia atsivertimo ir išskaistinimo. Gimtoji nuodėmė yra pirmapradžio šventumo stoka. Visi tikintieji į Kristų yra pašaukti siekti krikščioniškojo šventumo. Įvairios dvasinio gyvenimo tobulinimo priemonės, ypač sakramentinė malonė, padeda tikintiesiems siekti šventumo. Šventumą ugdo dorybių praktikavimas ir malda, sakramentinis gyvenimas, pasninkai, artimo meilės darbai, Dievo įsakymų vykdymas ir kitos pamaldžios praktikos. Bažnyčios šventieji (šventasis) dažniausiai turi ypatingą pašaukimo šventumui charizmą arba pašaukimą gyvenimo šventumui, lydimą stebuklų ir herojiškų dorybių. ST žmogui Viešpats apsireiškė kaip šventas Dievas, pašventinantis savo tautą ir kiekvieną žmogų (Iš 15, 11; Kun 12, 44b; Iz 6, 1–4; Ps 99, 9; 113, 5–6). NT pabrėžiamas visų žmonių pašaukimas šventumui (1 Pt 1, 16; Ef 1, 4; 1 Tes 4, 3), žmogų perkeičianti dovana (2 Kor 13,12; Ef 2, 10. 13), jo atgimimas ir įpareigojimas naujam gyvenimui (Ef 5, 3; Tit 3, 5; 1 Pt 3, 21; Kol 3; 5, 12) ir įsūnystė (Ef 1, 4–5).
2245