šveñtvietės (senovės Lietuvoje), vietos, sietos su pagoniškų dievybių (pagonybė) veikimu. Minimos jau nuo 13 amžiaus. Po 1387 naikintos, kai kurios sukrikščionintos, dar 16–18 a. žmonių lankytos. Šventvietės skirstomos į senovės baltų (lietuvių) kulto vietas, vietas, turinčias šventvietės požymių ir vietas, iki šiol nepagrįstai laikytas šventvietėmis (akmenys su riboženkliais). Šventvietėmis pradėta domėtis nuo 19 a. 4 dešimtmečio. Duomenų apie jas yra F. Pokrovskio parengtuose Vilniaus, Kauno, Gardino gubernijų archeologiniuose žemėlapiuose. Pirmasis archeologiškai šventvietes tyrė P. Tarasenka. E. Šturmsas šventvietes pirmąsyk sugrupavo pagal rūšis, ieškojo jų bendrumų. Bendrą šventviečių apžvalgą 1958 pateikė R. Volkaitė‑Kulikauskienė. Nuo 1970 šventvietes žvalgo archeologai, daugiausia V. Urbanavičius ir V. Vaitkevičius. Ištirta apie 50 šventviečių: mitologinių akmenų (43) ir alkakalnių (4). Baltų šventviečių aprašymų paskelbė V. Daugudis, T. Šidiškis.
Šventvietėms priskiriama: alkai, miškai, medžiai, vandens telkiniai, kiti objektai. Vandens telkiniai (apie 300) turėjo savo dievybę globėją, kai kurie jų reikalaudavo aukų, kituose esą nuskendę statiniai. Šaltiniai turėję gydomųjų galių, jiems aukoti pinigai, įvairūs daiktai. Daubos siejamos su velniais, Šiaurės Lietuvoje įgriuvos – su katalikų šventaisiais. Žinoma 40 šventų miškų ir girių, apie 520 giraičių (Romainių šventasis miškas). Iš medžių garbinti ąžuolai (sieti su Perkūnu), liepos (sietos su Laima), pušys. Mitologiniai akmenys (daugiau kaip 500) siejami su chtoninėmis būtybėmis (velniais, laumėmis), dievais, karaliais ir karalienėmis, Mergele Marija, gyvūnais. Akmenys (jiems buvo aukojami pinigai, daiktai) arba jų fragmentai gydydavę, globoję ir saugoję žmones. Kalnai siejami su pagoniškomis dievybėmis (Velnio, Kauko, Laimos, Perkūno), dalis jų – piliakalniai, kurie galėjo būti ir religiniai centrai. Šventvietės dažniausiai buvo bendruomeninės. Kuršių ir žemaičių šventviečių svarbiausi elementai – miškas, vanduo ir kalnas; dalis jų buvo įrengta žmonių gyvenamojoje teritorijoje (piliakalniai, senovinės gyvenvietės, kaimai).
L: P. Tarasenka Pėdos akmenyje (istoriniai Lietuvos akmenys) Vilnius 1958; V. Vaitkevičius Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. Katalogas ir objektų aptarimas Vilnius 1998, Alkai. Baltų šventviečių studija Vilnius 2003, Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija Vilnius 2006, Senosios Lietuvos šventvietės: Joniškio rajonas Vilnius 2016, Senosios Lietuvos šventvietės: Pakruojo rajonas Vilnius 2018; E. Šturms Die Alkstätten in Litauen / Contributions of Baltic University 3. Bde. Hamburg 1946.